Karinė operacija Ukrainoje kelia klausimą, kaip subalansuoti pagrindinių dalyvių, taip pat pasaulinių veikėjų nuostolius ir naudą. Tokios pusiausvyros Rusija ir Ukraina dar nepasiekė. Karas tęsiasi ir politinio susitarimo nepasiekta, o tai reiškia, kad vis dar sunku nustatyti, kiek kiekviena pusė galės pasiekti politinių tikslų, už kuriuos jau brangiai sumokėjo, tiek žmonių gyvybėmis, tiek gyvybėmis. Kalbant apie didelę žalą ekonomikai. Labiau išryškėja pasaulinių ir regioninių žaidėjų – Europos Sąjungos, JAV, Kinijos, Japonijos, Irano ir kt. – pusiausvyros bruožai.

Didžiausius nuostolius ir išlaidas patiria Europos Sąjunga. Tai siejama su daugelio prekybinių ir ekonominių santykių su Rusija nutrūkimu. Pagrindinis iššūkis yra Rusijos naftos, dujų, mineralų ir daugelio kitų žaliavų pakeitimas Europos rinkoje. Šis procesas pareikalaus rimto išteklių ir politinės valios dėmesio. Per artimiausius kelerius metus tai turės įtakos Europos Sąjungos ekonomikos augimui ir Europos pramonės konkurencingumui. Tuo pačiu metu rusiškų žaliavų išstūmimas, savaime skausmingas, yra įmanomas uždavinys. Naftos atveju šis procesas gali būti greitesnis, dujų atveju – lėtesnis. Europos Sąjungos viduje bus skirtumų tarp valstybių narių, nes priklausomybė nuo rusiškų žaliavų yra nevienalytė. Tačiau panašu, kad rusiškų prekių pakeitimas daugumoje regionų gali vykti per kelerius metus. Kad ir kaip vystytųsi Ukrainos krizė ir kokia būtų Rusijos užsienio politika, pastarosios išstūmimas iš ES prekybos bus gana ilgalaikis procesas.

Šiandien Europos Sąjungai taip pat tenka didžiausia našta, susijusi su Ukrainos pabėgėliais. Skaičiuoti vis dar sunku dėl sparčiai besikeičiančios situacijos, tačiau jau dabar aišku, kad skaičius siekia milijonus. ES šalys susiduria su užduotimi priimti, rūpintis, prisitaikyti ir galbūt integruoti migrantus. Socialinės išlaidos padidės daugelyje ES šalių. Tačiau čia paaiškėja, kad naudos gavėja vidutinės trukmės laikotarpiu yra Europos Sąjunga. Europos Sąjungos šalys, ypač Vokietija, sukaupė didelę darbo su migrantais darbo patirtį. Ukrainos imigrantai yra kultūriškai artimi daugumai, jei ne visoms ES šalių, priešingai nei ankstesnės imigracijos iš musulmoniškų šalių bangos. Jie yra labiau išsilavinę. Jie mažiau linkę formuotis uždarai diasporai, greičiau adaptuojasi, asimiliuojasi. ES ekonomika gauna turtingą demografinę injekciją.

Dauguma ES šalių aktyviai didins išlaidas gynybai. Šis augimas nebūtinai bus proporcingas Europos Sąjungos politiniam subjektyvumui. Europos Sąjunga išlieka jaunesniąja NATO partnere. Tačiau karinis-politinis valstybių narių vaidmuo labai išaugs. Čia vėlgi verta paminėti Vokietiją, kuri turi didelį potencialą didinti išlaidas gynybai, modernizuoti kariuomenę ir plėtoti gynybos pramonę. Labai išvystytas Europos Sąjungos šalių karinis-pramoninis kompleksas gauna ilgalaikės naudos.

Galima kalbėti ir apie tai, kaip, galima sakyti, laimėjo pats Europos projektas. Rusijos akivaizdoje ji dabar gauna galingą konsoliduojantį veiksnį, kuris stiprina vidinę discipliną, puoselėja tapatybę ir vienija Rytų Europos sparną.

Iš pirmo žvilgsnio JAV patiria žymiai mažesnes sąnaudas nei Europos Sąjunga, nors rusiškos naftos atmetimas gali sukelti vidaus sunkumų ir išaugti degalų kainos. Pagrindinės Vašingtono problemos slypi kitose srityse. Staigus konfrontacijos su Rusija paaštrėjimas vėl nukreipia išteklius iš Azijos ir Ramiojo vandenyno etapo. Jungtinės Valstijos turės padidinti savo karinį buvimą Europoje, o tai reiškia, kad išteklių dėmesys Kinijai suvaldyti dabar mažėja. JAV taip pat nerimauja, kad Ukrainos krizė gali peraugti į NATO ir Rusijos karą. Tai, švelniai tariant, kupina branduolinio eskalavimo rizikos. Vašingtonas turės tuo pat metu sulaikyti Maskvą, bet tuo pat metu dirbti tam tikrose ribose, baimindamasis, kad nuo šiol gali kilti eskalacija. Konflikto intensyvumo kontrolė ir nekontroliuojamo jo eskalavimo prevencija yra pagrindinis prioritetas.

Kituose regionuose didesnė tikimybė laimėti JAV.

Nauja konfrontacijos su Maskva kokybė leidžia gerokai padidinti NATO vidinę drausmę ir pasiekti didesnį Europos šalių indėlį į bendrą saugumą. Tokios užduoties anksčiau nepavyko atlikti nei D. Trumpui, nei Obamai, nei George’ui W. Bushui. Dabar tai išspręsta be didelių diskusijų. Be to, galima ir tolesnė NATO plėtra.

Nors narystė neutralioje Švedijos ir Suomijos organizacijoje iš anksto nenuspręsta, abiejose šalyse tokio žingsnio šalininkų skaičius gerokai išaugo. Galimas Suomijos įstojimas į NATO reikštų galios projekciją visoje Rusijos šiaurės vakarinėje sienoje.

Poreikį nukreipti išteklius į Europą teoriškai JAV taip pat galėtų panaudoti savo naudai. Vašingtonas ir jo sąjungininkai gavo carte blanche, kad suduotų precedento neturintį galingą smūgį Rusijos ekonominiam ir technologiniam potencialui. Neabejotina, kad Rusija išliks svarbiausiu kariniu iššūkiu JAV ir Vakarams. Tačiau ekonominei karinių pajėgumų bazei greičiausiai pakenks galimybė skirti daugiau dėmesio Azijai.

Energetikos sektoriaus pergalė JAV. Netolimoje ateityje gausite didelę Europos rinkos dalį. Be to, dabar amerikiečiams būtų tikslingiau išstumti Rusiją iš pasaulio ginklų rinkų. Kinija ir Indija išliks didelėmis pirkėjomis, tačiau konkurencija dėl kitų rinkų Maskvai bus sunkesnė dėl stipraus JAV pasipriešinimo.

Jungtinės Valstijos sukaupė daugybę vidinių problemų. Vėlgi, Rusijos faktorius leidžia bent iš dalies suvienyti Kongresą ir visuomenę. Tačiau krizės poveikis 2024 m. rinkimams išlieka labai neaiškus.

Kinija turi daug erdvės manevruoti. Skirtingai nuo Europos Sąjungos ir JAV, dabartinės išlaidos Kinijai bus minimalios. Vašingtono karinis ir politinis spaudimas traukiasi. Dėl plataus masto sankcijų Rusijai Kinija gali pretenduoti į didelę Rusijos ateities sandorių rinkos dalį. Rusijos energijos ištekliai dabar bus pasiekiami Kinijai, o jų kaina greičiausiai bus daug mažesnė nei anksčiau. Tačiau gali kilti sunkumų, susijusių su infrastruktūros planu dėl jo pristatymo į Kinijos rinką. Kinija taip pat tapo svarbiausia Rusijos finansine partnere, ir tokia partnerystė bus neproporcingai naudinga Kinijai. Pekinas skatina stabilumą prie savo šiaurinių ir šiaurės rytų sienų.

Rusijos partnerystė su Kinija tapo neginčijama. Kinija turi naujų galimybių daryti įtaką Centrinėje Azijoje.

Remdamasi sankcijų Rusijai patirtimi, Kinija dės daug pastangų, kad pagerintų savo ekonominį saugumą, kilus panašioms komplikacijoms su Vakarais. Tuo pačiu metu vis dar mažai tikėtina, kad vykstantys procesai lems visavertės Rusijos ir Kinijos karinės-politinės sąjungos atsiradimą. Akivaizdu, kad Kinija išlaikys atstumą ir laisvą ranką.

Japonijoje trumpalaikio pelno ir nuostolių balansas yra gana neigiamas. Perspektyva sudaryti taikos sutartį su Rusija tapo labai dviprasmiška. Dar prieš pradedant naują akistatos etapą buvo aišku, kad derybos atsidūrė aklavietėje. Apie jokią pažangą nebuvo net užuominos, bet teorinė tokio pažangos galimybė išliko. Nuo 2014 metų Tokijas vykdo subalansuotą ir pragmatišką politiką, įvedė simbolines sankcijas, tačiau išlaiko Rusijos rinką ir konstruktyvius santykius su Rusijos vadovybe. Po 2022 m. vasario 24 d. ši koncepcija užleido vietą solidarumui su JAV ir Europos Sąjungos veiksmais. Japonija patirs nuostolių dėl Rusijos rinkos praradimo ir rusiškų žaliavų pakeitimo. Tačiau Tokijui tai nėra labai svarbu. Dar svarbiau, kad santykių su Rusija, kaip ir su Vokietija, pablogėjimas taptų svarbiu postūmiu galutinai peržiūrėti pokario ginkluotųjų pajėgų panaudojimo modelį. Japonija drąsiau eis visavertės karinės-politinės galios statuso atkūrimo keliu. „Šiaurinių regionų“ problemos sprendimas vis dažniau bus svarstomas kariniu būdu.

Indiją dabartinė krizė paveikė mažiausiai. Delis palaiko dialogą su Maskva ir priešinsis trečiųjų šalių bandymams daryti įtaką kariniam-techniniam bendradarbiavimui. Tačiau Vakarų ginklų gamintojų lobiai šalyje gali sustiprėti. Kinijos kilimas krizės fone yra Indijos problema. Tačiau pokyčius vargu ar galima pavadinti esminiais.

Tarp naudos gavėjų iš naujojo Ukrainos krizės etapo taip pat bus nemažai šalių, kurioms šiuo metu taikomos griežtos JAV sankcijos. Visų pirma, tai yra Venesuela ir Iranas. Vašingtonas gali labai gerai siekti bent iš dalies sumažinti sankcijų spaudimą, kad kompensuotų rinkos nuostolius, kuriuos sukėlė Rusijos naftos importo embargas. Venesuelai sankcijas palengvinti politiškai lengviau nei Iranui. Galų gale problema yra tik vidinė šalies struktūra, o JAV gali laikinai užmerkti akis. Venesuelos sunkioji nafta gali pakeisti Rusijos naftą JAV rinkoje. Tokiu atveju Maduro vyriausybė gaus palengvėjimą ir gaivaus oro gurkšnį pajamų iš užsienio valiutos pavidalu.

Su Iranu situacija yra sudėtingesnė, nes čia kalbame apie karinę branduolinę programą ir naują Bendro visapusiško veiksmų plano (JCPOA) versiją, tai yra daugiašalį procesą, kuriame dalyvauja ir Rusija. Tuo pačiu metu, techniškai kalbant, JAV gali leisti Irano naftai patekti į pasaulinę rinką be naujojo JCPOA. Be to, Bideno administracija turi galimybę leisti kelioms Europos ir Azijos šalims pirkti Irano naftą, kad būtų sugrąžinti išimtys, kurias Trumpas atšaukė. JAV problema bus ta, kad Iranas atsikvėps ir sustiprins savo derybines pozicijas. Ateityje tai sukels spaudimą iš respublikonų, kurie nepritaria susitarimams su Teheranu. Tačiau Rusijos opozicijoje šie skirtumai gali išnykti į antrą planą. Bet kuriuo atveju Iranas turi galimybę pasinaudoti situacija. Tokia įvykių raida neleidžia formuotis šalių, kurioms taikomos sankcijos, aljansui, kuris teoriškai galėtų apimti Kiniją, Rusiją, Iraną ir Venesuelą. Kinija bendradarbiaus su trimis šalimis, bet ne santykių su Vakarais sąskaita.

Apskritai naujas Ukrainos krizės etapas turės pasaulinių pasekmių. Kai kuriems tai atneš trumpalaikių ir vidutinės trukmės išlaidų bei labai didelių išlaidų. Tačiau daugeliui tai sukurs galimybes ilgainiui padidinti savo įtaką.

iš mūsų partnerio Riek

Susijęs