Jau vėlu, šviesa blėsta, o vietiniai sako, kad mano aplankytoje vietoje saulėlydis geriausias pasaulyje. Pasiektas taku, kertančiu didžiules kopas, jis baigiasi kvapą gniaužiančiu paplūdimiu – bangos trenkiasi į nesugadinto balto smėlio juostelę, spindinčią po besileidžiančia saule.

Sveiki atvykę į gražų Europos kampelį: Lietuvos Baltijos jūros pakrantę, brangakmenį, kurį vietiniai saugojo paslaptyje… iki šiol.

Po „Brexit“ patikrinau savo kilmę ir sužinojau, kad mano senelis yra iš Lietuvos – jis visada sakydavo esąs rusas – ir paprašiau pilietybės. Po metų turėjau ES pasą ir norėjau sužinoti, iš kur esu kilęs. Taip atsidūriau 60 mylių smėlio ruože, vadinamame Kuršių nerija, tuščiame pajūrio kurortui Nidai priklausančiame paplūdimyje.

Šiaurinę šio pusiasalio dalį Kaliningrado srityje užima Lietuva, o likusią – Rusija. Milžiniškos nerijos kopos yra įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą ir jau seniai pritraukė kūrybingų būrį. Čia atostogavo Sigmundas Freudas, kaip ir Jeanas Paulas Sartre’as, kuris stovėjo ant 170 pėdų aukščio Berničio kopos ir pareiškė: „Pirmą kartą gyvenime man po kojomis yra debesys“.

Šis Lietuvos Sachara pramintas regionas turi sudėtingą ir audringą istoriją. Priklausė Prūsijai, Vokietijai ir Sovietų Sąjungai, o griuvus geležinei uždangai grįžo į Lietuvą.

Nida yra jos demonstracinis kurortas. Tai patrauklu, nebūdami puikūs. Jo uoste kartu su jachtomis siūbuoja žvejybos laivai. Teritorija išmarginta išskirtiniais rudais ir mėlynais lentos namais, ir, kaip mano gidė Regina aprodo mane, ji sako, kad nuostabu, kad sovietai jų nenumušė buldozeriu: „Sovietai mėgsta statyti betonines dėžes – jokio sovietinio stiliaus“.

SPA viešbučio, kuriame gyvenu, išorė yra viena iš tokių betoninių dėžių, bet vidus – nepriekaištingas. SPA centre yra baseinas, sūkurinė vonia ir sauna. Mano sovietinio stiliaus balkonas tampa puikia vieta aperityvui ir pusryčiams bei baltiškam silkės, rūkytos lašišos ir bananų duonos užkandžiui.

Per visą pusiasalį driekiasi dviračių takas, todėl išsinuomoju dviratį ir važiuoju į gretimą Brelos kaimą.

Pietūs – tai dubenėlis kronietiškos žuvies sriubos – lydekos, ešerio ir bulvių gabaliukais, patiekiama Kurzmarių vilos restorano pakrantės terasoje. Tada laikas maudytis. Preelos paplūdimyje yra minkštas smėlis ir stebėtinai šiltas vanduo. Kodėl masės neatrado šios vietos?

Neriją iš pagrindinio Klaipėdos uosto keltu nuplauksite per penkias minutes, todėl verta dieną ar dvi tyrinėti.

Joje rikiuojasi fachverkiniai namai ir akmenimis grįstos gatvės (pamirškite aukštakulnius), vedančios į erdvias aikštes, kurių istorinė yra Senamiesčio aikštė. Už jo centrinio fontano yra didysis Terakotos teatras – Wagneris čia vaidino 1800-aisiais, o Hitleris stovėjo jo balkone 1939 m. ir pasakė šiurpinančią kalbą. Šiuo metu didžiausias dėmesys skiriamas jo rinkai ir gintaro scenoms.

Mano kelionė baigiasi universitetiniame mieste Kaune. Tai paskutinis žinomas mano senelio adresas, nors atrodo, kad jis labai skiriasi nuo miesto, kurį jis kažkada pažinojo.

Kaip 2022 m. Europos kultūros sostinė, jo lapuotas C-C pėsčiųjų bulvaras primena Haussmanno Paryžių.

Nuolat galvoju, ar einu savo senelio pėdomis. Ar jis vaikščiojo Kauno Nemuno vilkimo taku? Ar jis bandė „Spurgos“? Tai cukrinės spurgos, užpildytos uogiene, sūriu ar mėsa, patiekiamos karštos „Spurkin’s Cafe on Freedom Alley“. 1 € skanėstai yra būtini.

Jis niekada nevalgė restorane, esančiame prie Pajaislio – XVII a. Kauno vienuolyno, kuris buvo kaip rūmai Dame Helen Mirren serijoje „Katerina Didžioji“.

Šefas naudoja ingredientus iš vienuolyno sodo, o mano antienos krūtinėlė su aviečių padažu ir karamelizuotu saldžiųjų bulvių kremu buvo tokia skani, kaip mano turas po Lietuvą, kad nenorėjau jos baigti.

Aš kepu savo senelį. Be jo niekada nebūčiau atradusi šio Baltijos grožio.