„Aš nežinau žiemos ir noriu pasiruošti“,-sakė 25 metų Michailo Romerio universiteto aspirantas.

Kas jus veš į Vilnių ir Lietuvą?

– Turėjau galimybę studijuoti tarptautinėje jungtinėje socialinio darbo magistro programoje ir nusprendžiau kreiptis. Mūsų profesoriai ir pedagogai Filipinuose žino apie galimybę studijuoti „Erasmus +“ ir informuoja studentus apie studijų galimybes Europoje. Dabar turiu privilegiją studijuoti ne tik MRU Vilniuje, bet ir programoje, leidžiančioje praleisti laiką studijuojant Portugalijoje, Latvijoje ir Slovakijoje. Kai buvau priimtas į Mycolas Romeris universitetą rudens semestrui, turėjau užsidaryti krepšius ir palikti Cebu Filipinuose. Tai yra 20 valandų skrydis iš Manilos į Stambulą, o paskui dar apie 3 valandas, kol pasieksite Vilnių.

– Ar tai pirmas kartas Europoje?

– Taip, aš pirmą kartą Europoje. Lietuva man yra nepamirštama šalis, nes tai buvo pirmoji Europos šalis, kurioje lankiausi. Visą gyvenimą svajojau atvykti į Europą ir čia studijuoti, todėl dabar svajoju gyventi. Kol būsiu čia, planuoju keliauti į kitas regiono šalis. Netrukus planuoju vykti į Daniją.

Ką žinojote apie Lietuvą prieš čia atvykdamas?

Sąžiningai, aš nieko nežinau apie Lietuvą. Bet kai man pasiūlė stipendiją, turėjau pažvelgti į žemėlapį, kad tiksliai žinotų, kur yra Lietuva.

– Kaip jums patinka Vilnius, kai čia praleidote pirmą mėnesį?

– Žmonės čia labai mylintys ir draugiški. Bijau oro. Klimatas čia labai skirtingas. Neseniai nuėjau į prekybos centrą ir turėjau paprašyti lietuvės pardavėjos, kad padėtų susirasti porą šiltų batų. Ji tai padarė, o dabar aš sakau šaltai žiemai.

– Ar kas nors jus čia stebina?

– Įdomu, kaip organizuojamas viešasis transportas ir kiek jis pigus Vilniuje. Tai puikus būdas keliauti už prieinamą kainą. Taip pat Vilniaus oro uostas mane nustebino, nes yra vešlioje, miškingoje vietovėje. Jūs turite daug miškų. Vilnius ir ypač oro uostas yra labai švarūs. Jau esu pripratęs prie Vilniaus ir gyvenimo ritmo čia, galiu pasakyti, kad čia jaučiuosi kaip namuose. Vilnius yra mano antrieji namai.

– Ar Lietuva pranoko jūsų lūkesčius?

– Taip, tai pranoko mano lūkesčius. Esu žmogus, kuriam patinka matyti Lietuvą ir tai, kaip žmonės išsaugojo savo tapatybę pastaruosius kelis dešimtmečius. Nuvykęs į Vilniaus senamiestį jaučiu, kad istorija atgyja kaip praeityje. Filipinuose nerasite tokių senovinių, gerai išsilaikiusių pastatų ir akmenimis grįstų gatvių. Senų pastatų neturime. Tai nauji Japonijos ir Amerikos architektūros stilių pastatai.

-Jūs kaupiate daug žinių socialinio darbo srityje ir vedate pamoką Filipinuose. Kodėl nusprendėte vėl tapti studentu?

Filipinuose yra posakis, kad reikia sunkiai dirbti, kad išvengtum skurdo, ir tu turi įgyti išsilavinimą. Kai pradėjau studijuoti, šeima negalėjo manęs siųsti į universitetą. Siekdama užsidirbti pinigų už kursus, dirbau įvairius darbus, įskaitant skalbiau drabužius ir padėjau studentams rašyti terminuotas įmokas. Dabar turiu „Erasmus +“ stipendiją, kuri man leidžia visą laiką skirti studijoms Vilniuje. Esu ambicingas ir noriu kuo daugiau sužinoti apie socialinį darbą. Savo žinias galiu perduoti Filipinų studentams.

– Kokie jūsų planai baigus magistro studijas?

– Norėčiau studijuoti socialinio darbo doktorantūroje Lisabonoje, Portugalijoje. Toks būtų mano planas. Toliau dėstau Pietų Filipinų universiteto fonde, kur skaitau paskaitas socialinio darbo srityje.