Per 246 minutes Sergejus LosnitsaSpeciali dokumentika“Ponas. Landsbergis„Dabar tai užtruko ilgiau, nei kai kurie negrožinės literatūros mini serialai pasirodo streameriuose. Žvelgiant į paveikslą kaip visumą, galima rasti natūralų skirstymą, nusakantį skyrius per lemiamą trejų metų laikotarpį nuo 1989 iki 1991 m., kai Lietuva atgavo nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos. Tačiau nereikia daug laiko praleisti su Vytautu Landsbergiu, filmo subjektu, kad suprastum, kodėl maratono ilgis yra toks esminis elementas skelbiant jo istoriją.

Pirmasis Lietuvos Seimo pirmininkas Landsbergis pranoko visus lūkesčius dėl lyderio, galinčio padėti laisvai vadovauti šaliai. Jis nebuvo išskirtinai charizmatiškas oratorius ar radikalus ideologas. Vietoj nacionalizmo jis skelbia pilietinę racionalizmo evangeliją. Jo kalbos, iš kurių daugelis žaidžia su išplėstomis Losnicos detalėmis, tyliai logiškai apeliuoja į Lietuvos žmonių suverenitetą ir apsisprendimą. V. Landsbergio žodžiai, kurių šaknys visada yra tiesos ir teisingumo, visiškai prieštarauja tuščiiems sovietų prezidento Michailo Gorbačiovo pateiktiems politiniams argumentams. Nenuostabu, kad politologai, tokie kaip Francis Fukuyama, žiūrėjo į tokius žmones kaip Landsbergis ir paskelbė, kad Sovietų Sąjungos žlugimas buvo „istorijos pabaigos“ pirmtakas. Racionalumo triumfas prieš emocijas atsitrenkia į tradicinį revoliucinį impulsą.

Skaitykite daugiau: 2022 m. IDA apdovanojimuose „Blusa“ laimi geriausio filmo kategorijoje

Landsbergis išlaiko aiškią viziją, ką reikia padaryti norint atsiskirti nuo Rusijos, be maištininkų šėlsmo aklumo: sunkaus darbo. Losnicos filme formaliomis detalėmis aprašomas kiekvienas Lietuvos demokratijos teisėtumo įtvirtinimo žingsnis. Be to, kaip ir Landsbergis, filmo kūrėjas dirba remdamasis prielaida, kad žmonės yra pakankamai protingi, kad sujungtų taškus be daug rankenos.

„Ponas Landsbergis“ savo pasakojime lėtai svyruoja tarp dviejų polių, pasitelkia ir Landsbergio retrospektyvą, ir kantrią konstrukciją, skiriančią jį nuo jo paties ilgo žaidimo.

„Losnitsa“ leidžia apreiškimus realiuoju laiku, o ne redaguoti pamainomis, kurios nuspėja kiekvieną raidą. Dabartinis Landsbergių archyvas scenų neaprašo; Režisierius priverčia tas scenas kalbėti už save. Laimei, už nepriklausomybę sukilusių Lietuvos vadų kalbos apskritai nebuvo paminėtos. Tik trumpame kare tarp Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1991 m. sausį G. Landsbergis prarado tą diskurso ramentą ir dėl to dalis filmo kiek užsitęsė (nes ši kulminacinė Lietuvos išsivadavimo dalis vyksta maždaug per trejus). valandų, sumažėjusio našumo jausmas tikrai padidėja).

Nors Lasnitzos laiką ir dėmesį sunku sulieti, filmas yra ne toks, kaip pilnas ledo ritulys. Šiuolaikinis interviu dažnai pasireiškia kaip pertraukiamas Landsbergio solo su ribotomis filmo kūrėjo pertraukomis. Jam reikia šiek tiek atstūmimo ar stimulo; Net ir vyresniame amžiuje jo atmintis ir intelektas yra aštrūs. Landsbergio komentarai iš stimulo, kurio Lasnitza negirdėjo, yra akimirkos, kurios neatrodo tiesioginis šalia esančių archyvinių scenų komentaras. Erkinimas yra pašnekovo ar subjekto suvokto ryšio išraiška.

„Ponas. Landsbergis“ – tai įdomiai įkrauta biografijos pamoka, kuri yra dar naudingesnė ir pagirtingesnė pastanga su išmone ją atidėti šiai akimirkai. Landsbergio nuolankumas ir žmogiškumas yra gaivi alternatyva dabartinei politinių pokyčių bangai. Priminkite sau, kad apsisprendimas nėra skandavimo ar grubios jėgos rezultatas. Tikroji demokratija pasiekiama tada, kai žmonės sunkiai dirba, kad užtikrintų ilgalaikę sėkmę. Kad ir kaip būtų teisinga sukurti gerą valdymą, teisinga ir jį išlaikyti. [B]