-5c Ačiū už žiemos dieną. Šerkšnas ir sniegas ne tik išryškina vaizdingą Vilniaus vingiuotų gatvių grožį, blyškius, nudažytus XVIII ir XIX amžiaus pastatus bei elegantiškų kupoliukų ir bokštų panoramą, bet ir sufleruoja apie tamsią jo istoriją.

Prieš kelis dešimtmečius čia gyvenantis žmogus galėjo nieko nedaryti, tik niurzgėti dėl valdžios ir jį pažadinti beldimas į duris 3 valandą nakties.

Langai buvo nuleisti į užtemdytą automobilį ir užrakinti vienoje iš mažyčių, šąlančių kamerų, į kurias lankytojai dabar gali žiūrėti Okupacijos muziejuje, buvusioje Sovietų Sąjungos KGB būstinėje.

Tada jie galėjo būti nukankinti, išsiųsti į Sibiro darbo stovyklą arba dingti amžiams.

Kaip ir dvi kitos Baltijos šalys – Latvija ir Estija, Lietuva beveik 45 metus praleido žiauriai Sovietų Sąjungos gniaužtuose – nuo ​​Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki komunizmo žlugimo 1990 m.

Tai niūri nesena istorija, padedanti paaiškinti neslepiantį patriotizmą ir karių glėbį.

Purtydamas sniegą nuo batų ir atsargiai žingsniuodamas į Dom Po Dice, mažą parduotuvę vienoje iš senamiesčio gatvių, atsiduriu keistame pasaulyje, kuriame netikėtai dominavo Winstono Churchillio nuotrauka.

Ant plikų buvusio rūsio sienų rikiuojasi senos medinės vitrinos.

Gaminama šimtai skirtingų peteliškių, kainuojančių £18: paprastų, raštuotų, lininių, šilko, brokatinių. Čerčilis žiūri žemyn iš kampo.

„Mano senelis išgyveno Antrąjį pasaulinį karą ir mylėjo Čerčilį“, – sako savininkas Paulius.

Nuostabiame Nacionaliniame operos ir baleto teatre, kur paskutinės minutės prekystalio vieta man kainuoja vos 25 eurus, kalbu su jauna muzikos studente.

„Rusija yra kaimynė, ir mes žinome, ką ta kaimynė sugeba“, – sako jis. Mano tėvas buvo vienas iš gynėjų, stovėjusių prie mūsų parlamento 1991 m., kai išėjo rusų tankai.

Mano tėvas sako, kad jei jie vėl ateis, Vilniuje visi darys tai, ką turime daryti. Apsilankykite mūsų okupacijos muziejuje ir suprasite.

Naudodamas žalvarinę rankeną atidarydamas sunkias priekines duris (kuriose dabar aiškiai pavaizduota Ukrainos vėliava), kurias tikriausiai daugelis palietė, sumoku įėjimo mokestį (apie 5 svarus) ir įžengiu į kruopščiai dokumentuoto siaubo pasaulį.

Daugiausia nukentėjo Vilniaus žydai. Iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos žuvo daugiau nei 95 proc.

Ekskursijos į kalėjimą kainuoja 20 eurų nakčiai senajame Lukiškių kalėjime, pastatytame 1904 m., o dabar – iglu formos meno centre su lauko pirtimi.

Palengvėjimas paskęsti vienoje iš daugybės šiltų, gyvybingų Vilniaus kavinių.

Senamiestyje, Stiglių gatvės kampe, milžiniškomis saldainių lazdelėmis dekoruotas eksterjeras vilioja kas antrą praeivį sustoti ir pasigrožėti išskirtiniais tortais.

Pigesnė mieste išlikusi sovietmečio kavinė „Suliniai“ su „Formica“ stalais ir kopūstų bei kiaulienos kvapu.

'Anglų!' – sako nesišypsanti ponia mėlynai apsirengusi už prekystalio, pagaliau pasiūliusi mano 50 p. arbatos puodelį, prieš tai paneigusi, kad jos neturi.

Jo arbata buvo geras sandoris, kaip ir 80 pensų bilieto kaina iš Vilniaus oro uosto į miesto centrą.

Nuo 2024 metų pavasario, kai Lietuva minės 20-ąsias įstojimo į ES ir NATO metines, „Ryanair“ į Lietuvą skraidys iš dar 15 miestų visoje Europoje.

Atvažiuos turistai, kils kainos ir tai beveik garantuoja gražius viešbučius Relais & Chateaux Stikliai Jie negali būti tokie dideli, kokie yra dabar.