10–11 amžiais Kijevo Rusia, kurią šiandien vadiname Ukraina, tapo didele Europos galia ir Rytų slavų kultūros centru. Tačiau mongolų invazijos XIII amžiaus pabaigoje privertė politiškai žlugti ir taip suskaidytą karalystę. Mongolų armijų neįjungtos žemės pateko į Abiejų Tautų Respublikos rankas.

Įeikite į Maskvos Kunigaikštystę (Įvadas į Maskvą). Kadaise pavaldi Mongolų imperijai – kaip ir Kijevo Rusios – Maskvos likimas pasikeitė 1480 m., kai jos didysis kunigaikštis Ivanas Didysis atsisakė gerbti savo mongolų šeimininkus ir sėkmingai paskelbė savo žemių nepriklausomybę. Tada Maskvos dalis aneksavo Kijevo Rusios dalis.

Vėlesniais šimtmečiais Maskva pasuko į Rusiją. Ji rinko vietines žemes rytuose, pietuose Osmanų imperijos ir vakaruose po to, kai padalijo Lenkiją (1772-1795) ir vėliau paskelbė pergalę Napoleono karuose (1803-1815). Iki dvidešimtojo amžiaus pradžios Rusijos imperija mažai ką galėjo prarasti dėl teritorinės Žemės rutulio kontrolės.

Tačiau 1917 metais Rusijos revoliucija sulaužė Rusijos imperiją. Imperija žlugo, kai naujai gimusi laikinoji vyriausybė susidorojo su nepatenkintais gyventojais namuose ir Pirmuoju pasauliniu karu prie jos sienų. Rusijai atsisakius buvusių imperatoriškų žemių savo vakarinėje sienoje, Ukraina tvirtai įtvirtino savo nepriklausomybę su Kijevo Rusijos kultūros paveldu savo tautos centre. Tačiau 1922 m. Ukraina buvo įtraukta į respublikų grupę – oficialiai prižiūrima, bet Neva Rusijos nekontroliuojamas – vienaskaita pavadinimu „Sovietų Sąjunga“.

Čia Ukraina išliks pusę amžiaus. Vėjai nepradėjo keistis, kol nepavykęs perversmas 1991 m., kuriam vadovavo komunistų kietosios linijos šalininkai, pasipriešinę liberaliam Sovietų Sąjungos generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo restruktūrizavimui, Sovietų Sąjungoje nesukūrė valdžios vakuumo. Netrukus kelios sovietinės respublikos, įskaitant Ukrainą, paskelbė savo nepriklausomybę nuo Maskvos. Sovietų Sąjunga oficialiai žlugo 1991 metų gruodžio 25 dieną.

Rusija iš karto prarado 23,8 proc tvirtino kaip savas ir tapo savo buvusio savęs regioniniu apvalkalu. Kadaise imperija, kuri XVIII ir XIX amžiais dominavo ir Europoje, ir Azijoje, ir tarnavo kaip atsvara Jungtinėms Valstijoms per šaltąjį XX amžiaus karą, ši tauta nebeturi didelės įtakos pasaulinėje arenoje.

Ši realybė sukėlė rusų tapatybės krizę: ar jų tauta nebebus ypatinga?

Vėlesnis dešimtmetis nepateikė jokių įrodymų, kad jis tai padarys. Po 1991 m. Rusija susidūrė su skurdu ir dideliu nusikalstamumu, kai šalis iš centralizuotai valdomos ekonomikos perėjo į rinkos ekonomiką – tiesiog per naktį, procese, pavadintame „šoko terapija“. Viršuje atsirado naujas oligarchijos sluoksnis. Šie asmenys greitai ir sumaniai užvaldė anksčiau valstybei priklausiusius išteklius, kurie nebegalėjo pretenduoti į savininką. Tačiau rusams duonos kainos pakilo 600 procentų. Nuo 1994 iki 1995 m. žmogžudysčių skaičius padvigubėjo – vidutiniškai 84 žmogžudystės per dieną.

Interviu grupės Nobelio premijos laureatė Svetlana Aleksievich, „Panaudotas laikasIr“ Užfiksavau šių pokyčių emocinį šoką. Pokalbiai su Rusijos piliečiais per visą knygą atskleidė, kad daugelis nebegali įsivaizduoti savo tapatybės. Piliečiai kalbėjo apie prarastą pasididžiavimą. Jie prisipažino, kad jaučia gėdą. Dešimtajame dešimtmetyje Rusijos visuomenę apėmęs chaosas kėlė nostalgiją ne taip jau tolimai sovietinei praeičiai, kai kasdienybė atrodė stabilesnė.

Rusijos vadovybė atrodė bejėgė ir nepajėgi išspręsti tautą kamavusių krizių. Kadaise populiarus Borisas Jelcinas pasinėrė į alkoholizmą ir nesugebėjo pakreipti bangos savo šalies naudai.

2000 metais V. Putinas pakeitė Jelciną. Jis įvedė ekonominį ir socialinį restruktūrizavimą, pradedant fiksuotu pajamų mokesčiu iki „sandorio“, kurį sudarė su naujai sukurta Rusijos oligarchija. Tai leido jiems išlaikyti savo dominavimą Rusijos ekonomikoje mainais už politinę paramą jos restruktūrizavimui ir vadovavimui.

Ekonomika apsisuko ir pradėjo klestėti – aštuonerius metus iš eilės. Nusikaltimas atslūgo.

Tačiau visa tai turėjo savo kainą: prarado asmens laisvę ir saviraiškos laisvę įvairiose viešojo ir politinio gyvenimo srityse. Ši kaina buvo Putino apsaugos tinklas. Jei jo socialinė ir ekonominė sėkmė nustos tvirtinti jo pretenzijas į valdžią, šis represinis žodžio laisvės suėmimas tikrai bus naudingas.

Putinas paliko pareigas 2008 m., todėl Dmitrijus Medvedevas oficialiai eiti Rusijos prezidento pareigas, o Putinas išlaikė neoficialią įtaką. Tačiau 2012 metais V. Putinas grįžo į prezidento postą. Sugrįžęs jis užbaigė saviraiškos laisvės tironiją slopindamas gėjų populiaciją.

Rusijos piliečiams buvo sunku atsižvelgti į šią alternatyvią kainą, nes pradinė Putino ekonominė sėkmė pasiekė vidutinį Rusijos namų ūkį.

Putinas suprato ir nacionalinio pasididžiavimo jausmo troškulį. Savo galinga retorika jis pradėjo padėti naujai išdėstyti tautinę tapatybę. Sovietų Sąjungos žlugimas 1991 metais paskelbė katastrofą. Ta katastrofa paskatino dešimtmetį trukusio nuosmukio ir emocinių traumų, persekiojančių rusus, o V. Putinas siekė ją atitaisyti grįždamas į imperinę praeitį. Jis kalbėjo apie vieną rusų tautą: žmogų, kuris neva gali parsivežti juos namo.

Putinui ši hipernacionalistinė retorika žengė koja kojon su regionine plėtra. Jis negalėjo atkurti Rusijos imperijos spindesio be ankstesnių žemės įsigijimų – ir be tariamo pirmtako. Žmonės. Jis įsiveržė į Gruziją 2008 m.. Jis įsiveržė į Krymą 2014 m. Dabar jis įsiveržė į Ukrainą, nes nuožmus pasipriešinimas rodo, kad gyventojai laiko save ukrainiečiais, o ne rusais, nepaisant Putino bandymų iškreipti tiesą.