Vaikai, pabėgę iš Ukrainos gyventi į Europą, kenčia su savo psichine sveikata, o daugiau nei kas antras apklaustas vaikas jaučia nerimą arba nerimauja dėl savo ateities, teigiama naujoje organizacijos „Gelbėkit vaikus“ ataskaitoje.

Ataskaita „Tai yra mano gyvenimas ir aš nenoriu švaistyti metų: iš Ukrainos bėgančių vaikų patirtis ir gerovė“ paremta apklausomis, tikslinėmis grupėmis ir diskusijomis su daugiau nei 1000 pabėgėlių vaikų ir jų globėjų aštuoniose Europos šalyse. šalys: Suomija, Italija ir Lietuva, Nyderlandai, Norvegija, Lenkija, Rumunija ir Švedija.

Tyrimas atskleidė, kad mokyklą lankę pabėgėlių vaikai rečiau jautėsi vieniši, tačiau vaikų, kurie pabėgo nuo karo Ukrainoje, skaičius Europoje tebėra grėsmingai žemas. Maždaug trečdalis vaikų iki vasaros atostogų nebuvo lankę mokyklos, o ketvirtadalis neketino stoti į vietinę mokyklą 2022–2023 mokslo metais.

Pusė apklaustų vaikų teigė, kad pabėgę iš Ukrainos jaučia didesnį nerimą, o vyresnių nei 16 metų vaikų šis skaičius išaugo iki 78 proc.

Daugiau nei pusė apklaustų vaikų tikėjo, kad jų padėtį pagerintų draugų iš priimančiosios bendruomenės (57 proc.), galimybės sportuoti ar savo pomėgių (56 proc.) bei vietinės kalbos mokymasis (54 proc.). Berniukai dažniau praneša apie ilgesį draugų priimančioje bendruomenėje nei merginos (atitinkamai 64%, palyginti su 52%).

Ataskaita rodo, kad kalba yra aiški kliūtis susirasti vietinių draugų, kaip aiškina 15-metė Anna, pabėgusi iš Ukrainos į Rumuniją:

„Čia jaučiuosi šiek tiek nejaukiai. Neturiu savo draugų ir klasiokų. Dauguma mano amžiaus žmonių nekalba angliškai, todėl nelabai galiu su jais bendrauti. Turiu jų nedaug, jie ukrainiečiai. yra labai arti“.

13 metų Andrejus, pabėgėlis iš Ukrainos, dabar gyvenantis Lietuvoje, sakė: „Dalyvavau [a local school] Dvi savaites, bet mokytojų, mokančių rusiškai, nebuvo daug, todėl grįžau į internetinę ukrainiečių mokyklą […] Yra lietuvių vaikų, su kuriais norėčiau draugauti,
[but they didn’t want to talk to me]. aš padariau [Lithuanian
friends] Dviejose vasaros stovyklose, futbolo aikštėje ir per mūsų futbolo pamokas.

Nuo vasario 24 d 7,7 mln. pabėgėlių iš Ukrainos pabėgo ieškoti saugumo kitose Europos šalyse, 40 % mano, kad jie yra vaikai. Daugelis vaikų tapo traumuojančių įvykių liudininkais, buvo priversti palikti savo namus ir palikti artimuosius. Priimančiosios šalies vyriausybės atlieka svarbų vaidmenį remdamos vaikus, kad tokios problemos kaip nerimas ir nelaimė netaptų ilgalaikėmis psichikos sveikatos problemomis.

Vyriausybės stengėsi užtikrinti, kad vaikai lankytų mokyklą, o šalys, kuriose yra daugiausiai pabėgėlių, susidurtų su didžiausiais iššūkiais. Kalbų mokytojų, padedančių vaikams iš Ukrainos išmokti juos priimančios šalies kalbos, yra nedaug, o savivaldybės dažnai neturi lėšų samdyti papildomus mokytojus. Pavyzdžiui, Lenkijoje ataskaitoje nustatyta, kad tik 41 % vaikų iš Ukrainos mokosi vietos mokyklose.

Kai kurie apklausoje dalyvavę tėvai ir globėjai mieliau naudojasi internetine mokymosi programa, kurią anksčiau Ukrainos vyriausybė sukūrė reaguodama į COVID-19 pandemiją, nes nežino, kiek laiko bus priimančiose šalyse. Tačiau mokymasis internetu turi savo apribojimų ir gali būti nepatikimas, o vaikai, kurie naudojasi šia galimybe, rizikuoja prarasti kitus asmeninio ugdymo privalumus.

Elva Sperling, „Save the Children Europe“ direktorė, sako:

„Nors Europa šiltai priima šeimas iš Ukrainos, ši ataskaita rodo, kad daugelis į Europą pabėgusių vaikų išlieka nerimaujantys ir vieniši. Tikrai nerimą kelia tai, kad ketvirtadalis apklaustų vaikų neketino arba nebuvo tikri, ar lankys mokyklą savo vietovėje. Tai ypač aktualu, nes daugelis nurodė, kad norėtų susirasti draugų, sportuoti ir mokytis vietinės kalbos, o mokyklos gali visa tai suteikti vaikams.

„Mums reikia atnaujinto Europos Sąjungos ir nacionalinių vyriausybių skubos jausmo, kad vaikai iš Ukrainos tikrai galėtų naudotis savo teisėmis į apsaugą, sveikatą, išsilavinimą ir gerovę priimančiose šalyse“.

Vaikai ir jų globėjai norėtų grįžti namo į Ukrainą, tačiau vargu ar tai įvyks artimiausiu metu. Todėl priimančiosios vyriausybės turi planuoti ilgalaikę perspektyvą, kad pabėgėlių vaikai jaustų sugrįžimą į normalų gyvenimą ir teigiamą ateities perspektyvą. Vyriausybės turi padvigubinti savo pastangas, kad vaikai būtų įtraukiami į mokyklą ir pašalintos kliūtys, trukdančios vaikams lankyti mokyklą, įskaitant mokyklos pajėgumų didinimą ir kalbinės pagalbos teikimą vaikams ir jų globėjams.

© Scope Media