Savaitgalį apgultame Ukrainos uostamiestyje Mariupolyje nužudyto lietuvių režisieriaus Manto Kvidaravico draugai ir kolegos gyrė filmo kūrėją, primindami jo „savarankišką dvasią“ ir „originalumą“.

„Jis buvo tikras ir unikalus balsas Lietuvos kino industrijoje“, – sakė prodiuserė ir ilgametė draugė Giedrė Žickytė iš „Lithuanian Moonmakers Productions“.

45 metų Kvedaravičius gyveno tarp Lietuvos sostinės Vilniaus ir Atėnų, dirbo režisieriumi ir akademiku.

Jis palaikė tvirtus ryšius su Mariupolio miestu, daug laiko praleido ten savo dokumentiniam filmui Mariopoliskuris pirmą kartą pasaulyje buvo parodytas rubrikoje „Panorama Berlinale“ 2016 m.

Juodosios jūros uosto vaizdas stebėjo eilinius piliečius, kurie bandė gyventi kasdienį gyvenimą 2015 metais vykstančio konflikto tarp Ukrainos pajėgų ir prorusiškų separatistų, reikalaujančių autonomijos Donbaso regionui Rytų Ukrainoje, fone.

Po septynerių metų miestui dabar tenka didžiausia Rusijos invazijos į Ukrainą našta. Nuo tada, kai prasidėjo vasario 24 d., Rusijos bombardavimas sunaikino arba apgadino 90% jos pastatų, o daugiau nei 5 000 piliečių žuvo, o 100 000 civilių liko įstrigę be maisto, vandens ir šildymo. Iki invazijos šurmuliuojančiame pramoniniame uostamiestyje gyveno 430 tūkst.

Kvedaravičius netrukus po invazijos grįžo į miestą, kad galėtų tiesiogiai nušviesti įvykius, siekdamas atkurti ryšį ir net padėti jo filme rodomiems žmonėms.

„Kai kurie žmonės iš sielvarto stebisi, kodėl Mantas grįžo. Žinodamas Mantą ir jo santykius su jo personažais bei jo tikrąją puikią dvasią, įsivaizduoju, kad jis negalėjo pabėgti nuo šios tragedijos. Mariupolis jam buvo labai brangus”, – sakė Zekit. sakė. „Jis niekada nieko nebijojo. Jis visada eidavo ten, kur jautė, kad jam reikia, o dabar mes jo netekome.”

Kvedaravičius į Ukrainą keliavo iš Ugandos, kur filmavosi naujame vaidybiniame filme Goma. Prasidėjus invazijai, jis nustojo filmuoti ir išvyko į Mariupolį, Vilniuje įsikūrusioje studijoje Uljana Kim pasakojo jo ilgametė prodiuserė Uljana Kim.

Lietuvos dokumentikos pedagogas ir pedagogas veteranas Audrius Stonis sakė, kad Kvedaravičiaus apsisprendimas grįžti į Mariupolį yra jo nuožmios, nepriklausomos ir drąsios dvasios bruožas.

„Jis buvo labai atkaklus. Skrydžių į Kijevą nebuvo. Jis skrido į Kopenhagą, tada į Frankfurtą, o paskui į Kijevą. Didžiausia paslaptis, kaip jis pateko į Mariupolį ir per visus tuos Rusijos lankus.

Stonys prisimena, kaip Kvedaraviius kreipdavosi į jį savo kino kūrėjo karjeros pradžioje, prašydamas patarimo dėl medžiagos, kurią jis filmavo Čečėnijoje.

bebaimis

Kvedaravičius Šiaurės Kaukazo valstybėje gyveno 2007–2009 metais ir slapta dokumentavo Kremliaus remiamų pagrobimų kultūros poveikį per vadinamąją Rusijos kovos su terorizmu operaciją. Tarp jo draugų šiuo laikotarpiu buvo rusų žurnalistė Natalija Estemirova, kuri 2009 m. vasarą buvo pagrobta priešais savo butą Grozne ir tada nušauta, nors tai nebuvo jo darbo tema.

„Jis atsinešė grubią medžiagą, bet net tada jis buvo aiškiai unikalus menininkas. Jis neturi formalaus kino išsilavinimo, bet buvo puikus talentas ir labai drąsus”, – sakė jis. „Jis eidavo į pavojingiausias vietas ir visada sugebėjo išgyventi dėl savo sąžiningumo ir atvirumo“.

Kvedaravičius taip pat buvo antropologas ir archeologas, Kembridžo universitete Jungtinėje Karalystėje įgijęs socialinės antropologijos daktaro laipsnį. Jo akademinis darbas prisidėjo kuriant filmus, kuriuose dažnai buvo nagrinėjamos tiek fizinio, tiek psichinio nebuvimo temos.

„Jis buvo vienas protingiausių ir išsilavinusių režisierių Lietuvos kino kūrėjų bendruomenėje. Mokėjo keliomis kalbomis. Jis buvo paslaptingas ir kartu intelektualus”, – sakė Zekettas.

Medžiaga, kurią Kvedaravičius atsinešė į Stonys, taps jo pirmojo ilgametražio dokumentinio filmo pagrindu sąsmauka Jis grojo daugelyje festivalių, įskaitant „Berlinale“, kur laimėjo AI ​​Film apdovanojimą ir specialų ekumeninės žiuri paminėjimą.

Festivaliai

Pastaraisiais metais Kvedaravičius išsišakodavo į grožinę literatūrą. Jo pirmasis pilnametražis filmas Partenonasapie kūną ir atmintį ir remiantis nuodugniais tyrimais, atliktais Odesoje, Stambule ir Atėnuose, premjera įvyko Venecijos kritikų savaitėje 2019 m.

Tuometinis skyriaus direktorius Giona A. Nzaro, kuris dabar yra Lokarno kino festivalio meno vadovas, pasikvietė režisierių, kuris skyrėsi nuo tarptautinio festivalio ažiotažo.

„Jo žvilgsnis užfiksavo tikrovės klodus, kurių kine nebuvo matyti“, – sakoma Nazzaro pranešime, atspindinčiame Kvedaravičiaus palikimą. „Jo vaizdai gilūs, svaiginančia regėjimo galia. Bėgant metams su Mantu teko susidurti ne kartą. Nione, Vilniuje, visame pasaulyje, festivaliuose. Kartais jis būdavo su drauge ir prodiusere Uljana Kim.

Mantas nebuvo lengvabūdis, o gal ir sveikai nepasitikėjo pasauliu, kuriame kalbama apie kiną, tačiau daug ko nematė ar nematė. Taigi, jis stovėjo ten, klausėsi ir galbūt bandė suprasti, kurie jo kūrybos elementai domina filmų gerbėjus, kurie jau matė tiek daug (per daug?) nuotraukų.

pavojingas

Įvykių fiksavimas Ukrainoje tampa vis pavojingesne veikla ir filmų kūrėjams, ir fotografams, ir žurnalistams, nors pagal Ženevos konvencijas žiniasklaidos darbuotojai turi tokias pačias teises ir apsaugą, kokias turi civiliai tarptautiniuose ginkluotuose konfliktuose.

„Reiškiame giliausią užuojautą Manto Cavedavio, kuris žuvo pranešdamas iš Mariupolio – miesto, kurį jis dokumentavo daugelį metų, draugams ir šeimai. Jo žudikai turi būti patraukti atsakomybėn“, – sakė programos direktorius Carlosas Martinezas de la Serna. Niujorke įsikūręs Žurnalistų apsaugos komitetas.

Kvedaravičius yra bent septintasis žurnalistas, žuvęs nuo Rusijos įsiveržimo į Ukrainą. Rusijos ir Ukrainos valdžios institucijos turi patraukti atsakingus asmenis atsakomybėn ir užtikrinti žurnalistų, nušviečiančių šį konfliktą, saugumą.