Praėjus 78 metams po Holokausto, du nauji dokumentiniai filmai pirmą kartą siekia nušviesti Lietuvos valdžios vaidmenį naikinant žydus.

Nei „J’Accuse“, nei „Baltic Truth“ nebuvo oficialiai išleisti, nors „J’Accuse“ premjera įvyks sausio 8 d. Temple Ramat Zion, Northridge. Šie dokumentiniai filmai yra pelnę apdovanojimų daugiau nei dvidešimtyje tarptautinių kino festivalių.

Vakarų Holivudo miesto taryba posėdžiaus sausio 23 d., kad balsuotų dėl Holokausto aukų atminimo dienos minėjimo. Jeigu jie sutiks, bus paskirta data, kada bus parodyta „Baltijos tiesa“ Tarybos posėdžių salėje.

Togo Respublikos garbės konsulas ir Los Andželo konsulinio korpuso viceprezidentas Grantas Cochinas pastaruosius 33 metus paskyrė viešai pasmerkdamas pagrindinį Lietuvos žmogžudišką vaidmenį Baltijos regione. Jo gyvenimas.

Nuo 1990-ųjų pradžios Kochinas yra pateikęs daugiau nei 24 ieškinius Lietuvos vyriausybei, visi jie buvo atmesti. „Aš neprašau jokių paslaugų“, – sakė Cochinas. „Nesitikėjau laimėti, kiti nelaimėjo, aš irgi.

Lietuvos „begėdiškumą ir nuolatinį žudikų šlovinimą jis apibūdino kaip skausmingą. Tai žudo aukas antrą kartą.

Nors trys Baltijos šalys per Holokaustą žudė savo žydus, nusikalstamumo lygis labai skyrėsi, sako Kochinas. „Tai buvo naciai ir keli estai, kurie Estijoje nužudė apie 1000 žydų“, – sakė jis. „Būtent naciai ir kai kurie latviai Latvijoje nužudė apie 80 000 žydų. Lietuvoje jie pradėjo žudyti žydus anksčiau nei naciai sugalvojo.

Izraelio dainininko Dudu Fisherio pasakojama „Baltijos tiesa“ – apie Latviją ir Lietuvą, o „J’crime“ – apie Lietuvą. Pirmajame daugiausia dėmesio skiriama „Holokausto revizionizmui Latvijoje ir holokausto inversijai Lietuvoje“, – sakė Kochinas.

„J’Crime“ pakaitinis Cochino ir vyriausiojo nacių karininko Lietuvoje anūkės Silvijos Foti pasakojimas. Čikagoje gimusi krikščionė mergina užaugo tikėdama, kad jos senelis Jonas Noriega, anot mamos ir močiutės, yra karo didvyris.

Foti mirties patale mamai pažadėjo parašyti knygą apie savo senelį. Tačiau šokiruojantis jos tyrimas atskleidė nacių bjaurumą ir jos garbingo senelio kaltę.

Dabar Cochinas Foti, kurį praėjusį pavasarį pagerbė Beverli Hilso miestas, vadina „tikriausiai pirmaujančiu balsu prieš holokausto revizionizmą pasaulyje“.

Savaitiniame Pietų Afrikos žydų pranešime buvo pateikta viena iš pirmųjų „J’Accuse“ apžvalgų:

„Kai galvojame apie Holokaustą Lietuvoje, kai kurie iš mūsų gali galvoti apie siaubą tik iš tolo arba nedideliu mastu. [“J’accuse” director] Michaelas Kretzmeris laikosi savo misijos atidžiau pažvelgti naujame dokumentiniame filme, atskleidžiančiame žudymo ištvirkimą ir kvestionuojančią Lietuvos holokausto neigimą.

Gochinas ir Kretzmeris susitiko per nepaprastą atsitiktinumą, dėl kurio jo ir Foti vaidmenis atliko kartu. „Mano gimtasis miestas yra Biržai Lietuvoje“, – sakė Kochinas. „Po to, kai Kretzmeris sukūrė dokumentinį filmą apie Biržus, pamačiau jį internete ir nesutikau su kai kuriais jo duomenimis, todėl susisiekiau su juo feisbuke.

„Mano kova su Lietuvos vyriausybe buvo vieša – Michaelas tai matė. Jo suvokimas, kaip jis buvo apgautas, virto įniršiu. Michaelas paklausė, ar galime apie tai sukurti dokumentinį filmą. Mes su Sylvia sutarėme. Tai buvo visiškai jo dokumentinis filmas. jokio valdymo ar įvesties.

Kretzmeris savo Pietų Afrikos auditorijai paaiškino, kad jo susidomėjimas praeities pažinimu buvo paskatintas 2019 m. „Pirmą kartą nuvykau į Lietuvą, – sakė jis, – deklamuoti Kadišo atidengiant memorialą su Birsų žudynių aukų vardais.

„Žudymas buvo toks kruopštus, kad mūsų ekspertai galėjo įvardyti tik 550 iš 2400 žydų, kurie tą dieną buvo negailestingai nužudyti. Iš šio skaičiaus balai yra Kretzmeriai.

„Nuo to laiko jaučiau savo pareigą papasakoti, kas nutiko tą dieną ir kas šiandien vyksta Lietuvoje.

Kadangi Baltijos šalių tendencijų ir istorijos studijos nėra Vakarų mokyklų prioritetas, nenuostabu išgirsti atvirą Estijos garbės ambasadoriaus Los Andžele Jacko Treimano pastebėjimą. „Mūsų problema ta, kad daug žmonių vienija visas Baltijos valstybes“, – žurnalui sakė jis ir pridūrė, kad yra esminių skirtumų.

Nors Estijos ir Latvijos gyventojų skaičius buvo panašus ir tada, ir dabar, žydų poveikis Latvijai Holokausto metais buvo stiprus.

Mažiausiai pusė iš 4500 Estijos žydų išvyko, kai 1940 m. Sovietų Sąjunga įsiveržė į šalį, o po aštuonių dešimtmečių žydų bendruomenė tebėra maža. „Šiandien Estijoje vyrauja harmonija tarp žydų ir nežydų“, – išdidžiai kalbėjo Treimanas.

Prasidėjus naujiems metams, Lietuvos Holokausto aukų palikuonys tikisi, kad į patvariausią Cochino kreipimąsi pagaliau bus atsižvelgta.

„Viskas, ko iš jų prašau, yra pasakyti tiesą“. – Didysis Kočinas

Jis pasakė: „Viskas, ko aš iš jų prašau, tai pasakyti tiesą“.