MONTEVERDE (Florida) – Atėjus kėliniui šios vasaros Europos vyrų krepšinio rinktinėje svarbiose šios vasaros rungtynėse, Rusnė Augustinaitė padarė tai, kas išėjo savaime.
Ji pagriebė krepšinio kamuolį, nuėjo prie artimiausio lanko ir pradėjo šaudyti. Ta veikla galėjo sutrukdyti jai šįkart prisijungti prie užsitęsusio panikos priepuolio tiek Lietuvoje, tiek bent jau Šiauliuose šiaurinėje šalies dalyje.
„Praėjus pusmečiui, kažkas iš šeimos atvažiavo manęs pasiimti“, – pasakojo Augustinite.
Būtent tada Augustinitas gerai apsižvalgė ir suprato, kad jis yra vienintelis žmogus, kurį galima pamatyti įprastai judriose ketvirto pagal dydį šalies miesto gatvėse. Visi kiti buvo patalpoje, prilipę prie televizoriaus ir laukė antrosios pusės.
Pagalvokite apie „Lakers“ prieš „Celtics“ devintajame dešimtmetyje. Tada padauginkite iš 100 arba 1000.
„Krepšinis mano šalyje yra gyvenimas“, – sakė Augustinite, kuri gali tapti kitu puikiu Lietuvos žaidėju ilgame jų sąraše. „Daugelis Vakarų Europos ir Lotynų Amerikos šalių tapatinasi su futbolu. Mes visi apie krepšinį.”
Šiomis dienomis Augustinitas toli nuo namų. Jis yra 6 pėdų vyresnysis šaudymo sargas Monteverde (FL) akademijoje, maždaug 30 mylių už Orlando. Antrojo kurso ir jaunimo sezonus jis praleido Monteverde, kur buvo vienoje geriausių šalies komandų.
Augustinite yra žinomas dėl savo puikaus tolimo šaudymo ir pasirengimo paaukoti asmeninį pasididžiavimą komanda, pilna superžvaigždžių. Jis padėjo Montverde’ui pradėti rezultatu 9:0 ir nuslopino visą dešimčių aplinkinių naujokų triukšmą, įsipareigodamas Georgia Tech.
„Rasne yra klijai, laikantys mūsų komandą“, – sakė Monteverde treneris Specialusis Jenningsas.
Augustinito dabartis ir ateitis yra nustatytos. Kiti jos padėtyje Lietuvą gali palikti toli už nugaros. Bet ne augustinitas. Ji didžiavosi būdama viena iš rugpjūtį 2022 metų moterų iki 18 metų Europos čempionatą laimėjusios Lietuvos rinktinės kapitonų.
Tas pasididžiavimas niekada neišnyksta. Nes kur bebūtų Augustinaitė, Lietuva visada bus didelė jos dalis. Jos aistra ir manija krepšiniui. Gal ji dar tik paauglė, bet Augustinaitė žino Lietuvos istoriją ir kaip ji susipynusi su krepšiniu.
Šią mažytę 3 milijonų gyventojų šalį prie Baltijos jūros yra okupavusi Rusija, Vokietija ir Lenkija. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Lietuvai atgavus nepriklausomybę nuo sovietų valdžios, krepšinis buvo greičiausias būdas išreikšti savo asmenybę.
„Atėmėme nepriklausomybę ir norėjome parodyti, kad turime didelę širdį“, – sakė Augustinite.
Augustinitas dar negimė, bet sulaukę tam tikro amžiaus prisimins 1992 metų olimpiadoje Barselonoje pasirodžiusią Lietuvos vyrų rinktinę. Lietuviai galbūt būtų buvusi originali svajonių komanda, jei nebūtų buvusi įžanginė svajonių komanda.
Vietoj to, jie turėjo tenkintis visų favoritu, nes jie veržėsi į bronzos medalį ir nudegė pakankamai, kad laimėtų auksą šioje kategorijoje. Lietuvis NBA žaidėjas Šarūnas Marčiulionis į savo kišenes įsikišo, kad finansuotų komandą, mokėdamas už priešolimpines atrankas, keliones, uniformas ir ekipuotę.
Kai Brasilonoje pasirodė lietuviai, Marčiulionis sugebėjo įsigyti pėstininkų uniformų, bet nieko daugiau. Stebint iš tolo, Dėkingi numirėliai pasisiūlė padėti. Keletas grupės narių draugavo su „Golden State Warriors“ trenerio asistentu Donu Nelsonu, artimu Marčiulionio draugu.
Jie lietuviams padovanojo ikoniniais tapusius surišamus apšilimo marškinėlius. Vėliau marškinėlių kopijos buvo parduotos būsimiems Lietuvos krepšininkams.
Tose olimpiadose Marčiulionis ir kitas lietuvių kilmės NBA žaidėjas Arvidas Sabonis, 1988-ųjų olimpinėse žaidynėse žaidęs Sovietų Sąjungos rinktinėje, į pusfinalį atvedė aibę šiaip negirdėtų žaidėjų. Nejuokingai talentinga Jungtinių Valstijų komanda, kuriai vadovauja Michaelas Jordanas, Birdas ir Magic Johnson. Kaip ir tikėtasi, lietuviai tą žaidimą pralaimėjo.
Tačiau tai sukūrė rungtynes, turinčias daug gilesnių pasekmių nacionaliniam pasididžiavimui. Varžybose dėl bronzos lietuviai žaidė su jungtine komanda, sudaryta iš buvusių sovietinių šalių žaidėjų. Po pergalės 82:78 lietuviai išdidžiai pasipuošė surištais marškinėliais atsiimdami medalius.
Nuo to laiko dešimtys lietuvių žengė į NBA karjerą. Nacionalinė komanda tapo nuoseklia jėga pasaulio ir Europos trasose ir yra labai vertinama profesionalių lygos skautų, sudarytų iš komandų iš visos šalies.
Ir dar nesibaigė. Kadangi ji yra moteris, Augustinite gali neateiti su aukšto rango berniuko ažiotažu.
Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad „Georgia Tech“ pasižymi tiek akademiniu, tiek sportiniu požiūriu, Augustinite gali pasiekti tam tikrų tikslų, o tai būtų puiku. Tačiau Augustinoidas žiūri į daugiau nei tai.
„Mano senelis Lietuvoje buvo profesionalus sportininkas, bet mamos taip ir nesutikau, nes ji mirė, kai man buvo 14 metų“, – pasakojo Augustinaitė. „Mano mama žaidė, nes norėjo sekti mano senelio palikimą, ir įsitraukė į krepšinio treniruotę. Ateidavau su ja, kai ji turėdavo treniruotes. Man patinka sportas. Krepšinis ir senelio palikimo tęsimas yra du svarbūs dalykai mano gyvenime.”
Jei viskas vyks pagal Augustinito planą, Lietuva turės dar vieną išdidų krepšinio palikimą.
„Aistringas alaus pavyzdys. Nepagydomas alkoholio gėrimas. Bekono geekas. Bendras žiniatinklio narkomanas”.