Lietuviai dabar grybauja

Jei šiandien eitumėte po Lietuvos mišką, matytumėte susikūprinusius žmones, įdėmiai žiūrinčius į žemę, galbūt su krepšiais prie nugaros. Jie yra lobių ieškotojai, ieškantys šiuo metų laiku dygstančių gležnų ir dekadentiškų grybų.

Ši veikla tokia populiari, kad grybų medžioklė juokais praminta nacionaliniu Lietuvos sportu. Šeimos susirenka tai daryti kartu, grįžta į mėgstamas skynimo vietas ir moko vaikus, kaip atskirti valgomas rūšis nuo nuodingų.

Jie ieško daugybės 400 šalyje augančių valgomųjų grybų rūšių, įskaitant įprastus mėgstamus – karališkuosius baravykus, voveraites, beržinius baravykus, oranžinius ąžuolo baravykus, raudonuosius pušinius grybus, medinguosius grybus, leccinum, russulas ir kt. Baravykai yra tokie populiarūs, kad Pavadinimas yra sinonimas Su bendriniu žodžiu „grybas“ lietuvių kalboje.

Voveraitės.

Kelionė Lietuva


Dzūkijos krašte auga daugiausiai grybų, į jį atvyksta kasmetinė Varėnos grybavimo šventė iš toli. Šiemet festivalis mini 25-metį ir siūlo pašarų ieškotojams galimybę pademonstruoti savo grybavimo įgūdžius.

Nacionalinėje virtuvėje itin svarbus derlius. Sako vienas iš šaltiniųGrybai verdami, kepami arba džiovinami.Svieste keptos voveraitės su svogūnais patiekiamos su virtomis bulvėmis – vienas lengviausių ir populiariausių patiekalų. Pietų dzūkų virtuvėje grybai naudojami tradicinei Kūčių vakarienei, į kurią visada pridedamas tirštas grybų sultinys, žinomas kaip „rasalas“.

Bet koks perteklius džiovinamas akmens krosnyse ir saugomas naudoti ištisus metus. Grybai dažnai parduodami pakelėse pašarų ieškotojams, kuriems galbūt nepasisekė taip, kaip jie tikėjosi, todėl niekada nereikia grįžti namo tuščiomis rankomis.

Meiž yra pėsčiųjų takas.

Kelionė Lietuva


Grybų rinkimas yra derliaus nuėmimo veikla, kuriai skiriama mažiau dėmesio nei vaisių ir daržovių skynimas ir konservavimas. Tik nedaugelis tai daro dėl padidėjusios urbanizacijos ir nutolimo (fizinio ir psichologinio) nuo grybaujančių miškų, taip pat dėl ​​pagrįstos baimės klaidingai nustatyti rūšį ir galbūt susidurti su rimtomis pasekmėmis.

Tačiau jame yra kažkas labai viliojančio – tai senovinis skanaus maisto rinkimas, kuris kyla tiesiai iš miško paklotės. Džiugu žinoti, kad žemėje vis dar yra vietų, kuriose išlikę tos senosios tradicijos, kur žinios perduodamos kitai kartai, vertinamas ir švenčiamas pats maistas.

Galbūt šį rudenį jūsų nebus Lietuvoje (jei jums pasisekė!), bet jei jaučiate įkvėpimą medžioti lietaus grybus netoliese esančiame miške, būtinai sužinokite, ką saugu skinti, o ką ne. Dar geriau, jei susitikite su išmanančiu vadovu, kuris gali jus išmokyti. Norėdami padėti praleisti laiką, galite su jais pasidalinti pokštu. „Kepurė ant kojos. Kas tai?” Atsakymas, žinoma, yra grybas.

READ  Ar Lietuvai lemta tapti naujuoju performanso meno centru?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *