1973 metais tautosakos dėstytojas Jonas Trinkūnas rinko liaudies dainas ir kultūrines praktikas Lietuvoje.

Prieš šešerius metus mokslininkas su bendražygiais surengė Rasos šventę Kernoje, senovės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje. Grupė uždegė iškilmingą ugnį ant akmeninio aukuro, dainavo liaudies dainas ir pagerbė dievus ir deives, sukeldami KGB pyktį.

Tingūno žmona Inija Trinkūnas iš Vilniaus rezidencijos pasakojo: „Sovietmečiu negalėjote deklaruoti, kad meldžiatės Dievui.

„Oficialiai to paskelbti negalėjome, bet mes, kaip draugai, įrengėme savo vietas, šventėme festivalius ir ne tik.

Inija Tringūnas – Romua tikėjimo Greve arba vyriausiasis kunigas; „Nava-Bhagan“ grupę iš dalies įkūrė jos vyras.

2011 metais Lietuvoje buvo apie 5000 Romeo sekėjų, 25 grupės įvairiose Baltijos šalyse.

Mūsų interviu su Inija Tringune įvyko gruodžio 7-osios rytą, kai Lietuvos Seime Seme turėjo vykti debatai dėl valstybės pripažinimo Romai.

„Šiandien labai ypatinga diena“, – sako Tringunas.

Vyriausiasis kunigas ir kiti Romuvos šalininkai laimės balsavimą 41:18.

Romuvos kova istorijoje

Lietuva buvo paskutinė pagonių tauta Europoje, o 1569 m. susikūrus Abiejų Tautų Respublikai, dauguma likusių Baltijos pagonių atsivertė į krikščionybę. Prieš tai daug Prūsijos pagonių buvo nužudyti arba priversti laukiniai Dudonų riteriai.

Tada, XIX amžiuje, daugelis lietuvių pradėjo žvelgti į savo kultūrinę praeitį, kurdami tautinę tapatybę.

„Senovės tikėjimo atkūrimo pastangos prasidėjo XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje. Tai skelbė kai kurios įžymybės, žinomi menininkai ir daugelis kitų”, – sako T. Trigūnas.

Renesansą sutriuškino 1940 m. sovietų okupacija, o dėl nacionalistinio Romos pobūdžio gulakai buvo nukreipti į daugelį autobusų, ištremti arba nužudyti.

Praėjus 27 metams po šio pirminio persekiojimo, įvyko Jono Tringuno Avinų šventė. Remdamasis liaudies pasakomis ir mitais, kuriuos rinko keliaudamas po Lietuvą, savo apeigas grindė neopagoniška romua.

Šios tradicijos buvo perduodamos visuomenėse nuo pat atsivertimo į krikščionybę, o kai kuriais atvejais buvo suskaidytos į katalikybės pastebėjimus.

Trinkūno kūryba buvo svarbus veiksmas prieš Sovietų Sąjungos hegemoniją.

„Tai kultūra, nes jautėsi artimas savo šaliai ir protėviams, priešinosi, kad tau neleistų to daryti viešai“, – sako žmona.

Tarp daiktų, kuriuos tyrinėtojas surinko per savo keliones, buvo beveik milijonas liaudies dainų. Daugelį jų įrašė apeiginis choras Culkrinda kaip Inijos Trinkūno dalis.

„Pažvelgus į šių dainų turinį, matosi visi mitai“, – sako Tringūnas.

„Turime dainų visiems kalendoriniams metų laikams“.

Kadangi Rama buvo maištininkas, kurį šventė velionis Tringuno vyras, dabar Romua kalba apie šventes ištisus metus, taip pat ypatingų įvykių, tokių kaip vestuvės ir krikštynos, ceremonijas. Šis renesansas yra įsišaknijęs žodinėse tradicijose iš Lietuvos kaimo centrų.

1992 m., praėjus dvejiems metams po Lietuvos nepriklausomybės, Roma įregistravo religiją vyriausybėje. 25 metus registruota religija, jei ji turi gerą statusą bendruomenėje, gali gauti valstybės pripažinimą.

Tačiau 2019 metais „Seemas“ balsavo už Romuvos nepripažinimą po debatų, per kuriuos tikėjimo pasekėjai buvo apkaltinti Kremliaus agentais. Katalikų bažnyčia buvo įtraukta į šią dezinformacijos kampaniją, kurią Inija Tringunas įvardijo kaip „gėdą“ Lietuvos spaudai.

Šią savaitę šis klausimas grįš į parlamentą po didelio atgarsio sulaukusios bylos dėl Europos žmogaus teisių (EŽTK). Byloje Romeo prieš Lietuvą teismas priėmė pagonims palankų sprendimą, o Seamus pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių gynimo konvencijos 9 straipsnį; Minties, sąžinės ir religijos laisvė.

Kas laukia Romeo?

Netrukus Tringūnas ir jo įgula švęs žiemos saulėgrįžą arba „saulės sugrįžimą“.

„Senovėje tai buvo labai ypatingas laikas“, – sako jis. Romua tikėjo, kad saulę gamina kalviai ir nešioja ant elnių ragų; Saulėgrįža rodo saulės sugrįžimą, kai bėga dienos.

Religinė grupė taip pat daug investavo į ikikrikščioniškas dievybes. Pasak Lietuvos archeologės Marijos Kimbutės, tai buvo feministinės kultūros dalis, kuri vienu metu išplito visoje Europoje ir Viduržemio jūros regione.

„Tai buvo moterų mada iki vyriškos kultūros atsiradimo“, – sako Trinkūnas.

„Motiniškos kultūros buvo pasklidusios visame pasaulyje, o šiandien jos likome tik mes“.

Tačiau lietuvių imigrantų dėka Romeo išplito užsienyje su sekėjais JK, JAV ir Australijoje. Likus kelioms dienoms iki mūsų kvietimo, Tringūnas su dukra dalyvavo ceremonijoje Airijoje.

„Kai atlieku ritualus, jaučiuosi kaip pasaulio centre ir dainuoju dainas. Jaučiu harmoniją su aplinkiniais žmonėmis, su gamta, su dievais ir deivėmis “, – sako Grive.

Jo atsidavimas tikėjimui, kaip ir Romos pasekėjų ryžtas, teikia vilčių. Po šimtmečius trukusio persekiojimo ši senovės religija turėjo valstybės pripažinimo orumą, kurio jie troško.