Jau dvejus metus didelė dalis pasaulio sužinojo, kaip iš tikrųjų atrodo infliacija. Nors izoliuotos ekonominių nelaimių zonos, tokios kaip Venesuela ir Zimbabvė, patyrė milijonų procentų infliaciją, Europa, Šiaurės Amerika ir dauguma likusių pramoninio pasaulio šalių mėgavosi keturių dešimtmečių santykiniu kainų stabilumu.

Hiperinfliacijos patirtis buvo traumuojanti, iš dalies todėl, kad daugumai žmonių prisiminimai apie hiperinfliaciją yra migloti. Politikos institucijos, tokios kaip mūsų centriniai bankai ir įstatymų leidžiamosios valdžios institucijos, ignoravusios galimybę, kad per didelis vyriausybės išlaidų monetizavimas gali sukelti didelę infliaciją, dabar yra blogai pasiruošusios su tuo susidoroti.

Laimei, atrodo, kad dabartinis infliacijos laikotarpis pasiekė aukščiausią tašką, todėl galime tikėtis, kad infliacija pamažu slūgs.

Tai niekada neateina per anksti. Infliacija daro didelę žalą ekonomikai. Tai praryja mūsų atlyginimus ir gręžia skyles mūsų finansuose. Tai paverčia finansų planavimą košmaru, nes labai sutrumpina perspektyvas, su kuriomis galime saugiai prognozuoti savo finansus. Įmonės atšaukia investicijas, o šeimos veržiasi diržus. Abi priemonės sukelia makroekonominio aktyvumo mažėjimą.

Vyriausybės gauna naudos iš mokesčių įplaukų, kurios didėja kylant kainoms, tačiau tai nereiškia, kad pagerėjo valstybės finansai. Daugelis mokesčiais apmokamų pašalpų programų yra susietos su kainomis, išlaidos automatiškai didėja didėjant infliacijai.

Kai kurie sinoptikai mano, kad infliacija tęsis ilgą laiką. Nesutinku, ir jei didžiausios infliacijos ženklai, apie kuriuos čia kalbu, yra tokie stiprūs, kaip manau, Europa gali išeiti iš šios infliacijos kilpos iki kitos vasaros.

Pirmoji gera žinia yra ta, kad Šiaurės Amerika jau pasiekė aukščiausią infliaciją. Infliacijos lygis JAV ekonomikoje birželį pasiekė 9,1%. Infliacija Kanadoje tą patį mėnesį pasiekė aukščiausią tašką – 8,1%. Nuo to laiko abiejose šalyse vartotojų kainų infliacija sumažėjo: spalio mėnesio skaičiai yra 7,75% JAV ir 6,9% Kanadoje.

Europos dar nėra, bent jau ne visos, tačiau atskiros ES valstybės narės rodo didžiausios infliacijos ženklus.

Prieš įsigilindami į detales, pažiūrėkime, kaip greitai infliacija įsiveržė į Europą. Praėjusių metų gruodį tik dviejose šalyse infliacija viršijo 10 proc.: Estijoje ir Lietuvoje. Iki šių metų kovo dar septynios šalys gali pasigirti tuo pačiu. Birželio mėnesį 10+% infliacijos klubas turėjo 15 narių, o rugsėjį – net 18.

ES svertinis infliacijos lygis rugpjūčio mėnesį viršijo 10 proc. Euro zona vos išvengė 10% stigmos, o rugsėjį infliacija siekė 9,93%. Didžiausia Europos ekonomika Vokietija rugsėjį užfiksavo 10,9% infliaciją. Tai padidėjo nuo 8,8 % rugpjūtį ir 8,5 % liepą.

Lietuvos padėtis prastesnė: rugsėjį siekusi 22,5 proc., šioje Baltijos jūros šalyje nuo birželio mėnesio infliacija siekė daugiau nei 20 ir ji pamažu didėja.

1 paveiksle palyginta infliacija euro zonoje nuo 2016 m. pradžios su infliacija JAV, įskaitant spalį:

figūra 1

Lapkričio 15 d. duomenimis, 17 ES valstybių narių pranešė apie spalio mėnesio infliaciją. Aštuoniose iš jų nuo rugsėjo infliacija pakilo, tačiau gera žinia ta, kad aštuoniose šalyse infliacija sumažėjo.

Liuksemburge infliacijos lygis nepasikeitė.

Infliacija išlieka aukšta – Estija pirmauja – 22,4 proc., Latvija – 21,8 proc., Nyderlandai – 16,8 proc. Iš 17 šalių, kuriose pateikiami Eurostato spalio mėnesio duomenys, mažiausias infliacijos lygis yra Prancūzijoje (7,1 %), trečioje – Ispanijoje (7,3 %) ir Maltoje (7,5 %).

Infliacija toliau auga:

• Austrija: nuo 10,9 % rugsėjį iki 11,5 % spalį;
• Belgija: nuo 12,1 % iki 13,1 %;
• Prancūzija: nuo 6,2 % iki 7,1 %;
• Airija: nuo 8,6 % iki 9,6 %;
• Italija: nuo 9,4 % iki 12,8 %;
• Malta: nuo 7,4% iki 7,5%;
• Portugalija: nuo 9,8 % iki 10,6 %; Ir
• Slovakija: nuo 13,6% iki 14,5%.

Iš šalių, kuriose infliacija buvo mažesnė, Estija išsiskiria per 20 infliacijos lygiu nuo gegužės mėnesio. Rugsėjo mėnesį infliacija siekė 24,1%, o spalį sumažėjo iki 22,1%. Nors tai pirmas kartas nuo sausio mėnesio ir tik antras per dvejus metus, kai Estijos infliacijos lygis mažėja, jis vis dar yra labai aukštas.

Latvija pirmavo su 20+% infliacija nei Estija ir Lietuva. Jų tarifai nežymiai sumažėjo – nuo ​​22,1% iki 21,8%.

Graikijos infliacija šiek tiek sumažėjo. Nuo gegužės mėn. susidorojusi su +10% infliacija, Graikijos infliacijos lygis rugsėjį pakilo iki 12,1%. Spalį norma sumažėjo iki 9,8%.

Infliacijos lygis Ispanijoje ir Kipre sumažėjo nuo 9 proc., Ispanijoje – 7,3 proc., o Kipre – 8,6 proc.

Šie skaičiai tampa dar labiau padrąsinantys, kai juos atskiriame ir pažvelgsime į 12 vartotojų išlaidų sektorių, kuriuos Eurostatas praneša apie infliacijos duomenis.

Tačiau bloga žinia – infliacija namų ūkių ir komunalinių paslaugų sektoriuje. Vidutinė ES infliacija šiame sektoriuje rugsėjį buvo 22,3% (euro zonoje – 21,1%), tačiau keturiose šalyse per pastaruosius metus kainos šiame sektoriuje pakilo daugiau nei 50%: Lietuvoje (67,7%), Estijoje ( 67,1 proc. ) ir Nyderlandai (61,0) ir Latvija (51,5).

Mažesnę infliaciją šiame sektoriuje nuo rugsėjo iki spalio patyrė tik keturios šalys. Daugumoje šalių, kuriose šis infliacijos lygis vis dar auga, šuoliai dažniausiai būna nedideli.

Maisto kainos yra antras pagal dydį bendros infliacijos šaltinis. ES vidurkis yra 15,4 proc. (euro zonoje – 13,9 proc.), tačiau aukštesni rodikliai yra labai rimti: Vengrija (37,6 proc.), Lietuva (29,5 proc.), Latvija (27,7 proc.), Bulgarija (25,2 proc.) ir Estija (24,5 proc. ).

Kaip bebūtų keista, 10 šalių, kuriose maisto kainų infliacija yra didžiausia, yra Rytų Europoje: Slovakija (23,3 proc.), Čekija (21,4 proc.), Rumunija (19,9 proc.), Kroatija (18,6 proc.) ir Lenkija (18,2 proc.). ). Sąrašo apvalinimas.

Kalbant apie maisto kainų infliaciją, viskas nėra blogai. Penkiose šalyse spalį rodiklis buvo mažesnis nei rugsėjį: Kroatijoje, Danijoje, Graikijoje, Lietuvoje ir Nyderlanduose.

Tikrai gera žinia apie infliaciją yra transporto sektorius. Čia 22 iš 27 Europos Sąjungos valstybių narių rugsėjį patyrė mažesnę infliaciją. Keturios šalys patyrė tik nedidelį padidėjimą.

Kita vertus, Vokietijoje šoktelėjo transporto infliacija – nuo ​​4,5% rugpjūtį iki 13,9% rugsėjį. Šis staigus augimas paveikė Europos Sąjungos viešojo transporto infliaciją, kuri šiek tiek pakilo nuo 11,1% iki 11,6%. Tai lėmė Vokietijos ekonomikos dydis, kuris aplenkė transporto infliacijos mažėjimą kitose 22 ES šalyse.

Nors transporto paslaugų, įskaitant degalų, kainos vis dar auga, nuo birželio infliacijos lygis sumažėjo daugelyje Europos Sąjungos šalių. Jei visi kiti veiksniai yra vienodi, išmintinga prognozė būtų kainų stabilizavimas visoje Europoje, išskyrus Vokietiją, iki vasario mėn. Tačiau ši prognozė iš tikrųjų pagrįsta kvalifikaciniu rodikliu „visi kiti dalykai yra vienodi“.

Be gerų naujienų, infliacija paprastai lėtėja kituose dviejuose sektoriuose: pramogų paslaugų ir ryšių paslaugų bei įrangos.

Verta prisiminti, kad infliacija, kaip tradiciškai manoma, nėra vienintelė jėga, kelianti pragyvenimo išlaidas. Mes linkę pamiršti, kad palūkanos taip pat prisideda prie infliacijos: palūkanų norma, kurią mokame už būsto paskolas ir kitas paskolas, yra tiesiog bankų teikiamos kredito paslaugos norma. Palūkanų normos per šiuos metus nežymiai pakilo tiek Amerikoje, tiek Europoje.

Yra aiškių ženklų, kad Amerika pasiekė augančių palūkanų normų pabaigą. Kainos pradėjo kilti, kai Federalinis rezervų bankas pradėjo vykdyti savo pažadus panaikinti su pandemija susijusią nepaprastą pinigų plėtrą. Jos toliau kilo iki 2–3 savaičių, kai JAV iždo obligacijų palūkanų normos stabilizavosi ties maždaug 4 proc. Aukciono pajamingumas, kai Iždas parduoda naujas skolas, taip pat nustojo kilti arba kyla daug lėčiau.

Kitaip tariant, kalbant apie JAV ekonomiką, bankų klientai gali tikėtis geresnių naujienų kreipdamiesi dėl būsto paskolos. Nuo hipotekos ir automobilių paskolų iki kreditinių kortelių skolų ir net investicinio kredito mažoms įmonėms – ateinančiais mėnesiais skolininkų išlaidos išsilygins ir taps labiau nuspėjamas. Kartu su mažėjančia infliacija tai sukuria teigiamas JAV ekonomikos ateities perspektyvas.

Europos perspektyvos panašios, bet silpnesnės. 2 paveikslas rodo, kad visų kreditu įvertintų eurais denominuotų valstybės skolos vertybinių popierių palūkanų normos, kurias čia atspindi keturi vidutinės trukmės terminai, stabilizuojasi. Dar per anksti tvirtai teigti, kad taip yra, tačiau naujausi skaičiai skamba optimistiškai:

2 pav

Jei palūkanų normos Europoje iš tiesų stabilizuosis, tai reiškia, kad namų ūkių ir mažų įmonių kaštai baigsis pavasarį. Palūkanų normos greitai keičiasi ir nustoja keistis taip pat staiga, tačiau jų poveikis mūsų pragyvenimo išlaidoms gerokai atsilieka. Bankai palūkanų normas keis laipsniškai ir, nebent turėsite lanksčią būsto paskolą, mažos palūkanos neturės įtakos jūsų finansams, kol neperfinansuosite paskolos ar neparduosite būsto.

Vietoj to, žemesnių arba stabilių palūkanų normų poveikis pasireiškia naujai išduoto kredito forma. Reikia laiko, kad naujos, pigesnės paskolos paveiktų šeimos finansus bet kokiu matomu makroekonominiu lygmeniu, tačiau kai tai padaroma, tai suteikia gerą postūmį privačiam ekonomikos sektoriui. Malonus dalykas, susijęs su mažomis palūkanų normomis, yra tai, kad žmonėms nereikia imti padidinimo, kad galėtų sau leisti paskolą naujam automobiliui: tereikia, kad palūkanų norma sumažėtų.

Vėlgi, nesitikiu mažesnių palūkanų, tik stabilių palūkanų. Yra tikimybė, kad kainos tam tikru momentu gali sumažėti, bet nematau reikšmingo kritimo per ateinančius kelis mėnesius. Tuo tarpu turėsime tenkintis stabiliomis palūkanomis, o tai gerai, nes kreditas bent jau nepabrangs.

Yra dar viena gera žinia, susijusi su infliacija. Didžiąją 2022 m. dalį pagrindinės žemyno valiutos susilpnėjo dolerio atžvilgiu. Ši tendencija pastaruoju metu sulaukė daug dėmesio, kai neinformuoti ekspertai neteisingai apkaltino sterlingų kurso kritimą. Apie kanclerio Kwartengo planus sumažinti mokesčius.

Europa dabar pasiekė tašką, kai pinigai vėl plaukia. 3 paveiksle parodyta, kiek eurų, Didžiosios Britanijos svarų ir Šveicarijos frankų reikia vienam JAV doleriui įsigyti. Rugsėjo pabaigoje pasiekusios silpniausią tašką visos trys valiutos pamažu augo:

3 pav

Stipresnis valiutos kursas yra naudingas pragyvenimo išlaidoms, nes sumažina importo išlaidas. Importo kainų infliacija sumažėja ir gali virsti defliacija.

Apskritai, kalbant apie infliaciją, Europos ekonomika, atrodo, pasiekė blogiausią tašką. Perėjimas bus lėtas ir sunkus, bet įvyks. Vienintelė būtina sąlyga yra ta, kad vyriausybės, turinčios niežtinčius mokesčių ir reguliavimo pirštus, stovėtų ir nieko nedarytų (paprastai geras patarimas, kai kalbama apie vyriausybę), o privatus sektorius traukia Europą iš nuosmukio.