Į Vilnių važiavau dėl jo istorijos, bet man patiko jo žavesys.

Lietuvos sostinė nėra taip gerai žinoma ar lankoma kaip kitos Europoje, tačiau kaip vienas geriausiai išlikusių žemyno viduramžių senovės miestų, ji turėtų būti.

Ir nors senamiesčio alėjos ir vingiuotos gatvelės yra miesto turizmo centras, kuriame įsikūrę restoranai, kavinės ir meno galerijos, už jo sienų taip pat yra ką pamatyti.

Kitoje upės pusėje nuo senamiesčio stūkso apsiskelbusi Uzubų Respublika, susikūrusi 1997 metais su prezidentu, Užsienio reikalų ministerija ir gatvėje parašyta konstitucija su tokiomis garantijomis kaip „Kiekvienas turi teisę verkti“. Užupis, turintis „sienos kontrolės“ parduotuvę, kurioje lankytojai gali antspauduoti savo pasus, tapo hipsteriu ir menininku su klestinčia maisto scena.

Dar viena unikali stotis vietos kalėjime – Lukiškių kalėjimas, kurį carinė Rusija pastatė 1904 m., o kalėjimas veikė iki 2019 m.

Dabar tai pramogų centras su baru, gyva muzika, maisto sunkvežimiais ir ekskursijomis į kalėjimą. Ji rengia meno parodas savo kamerose ir neseniai buvo „Netflix“ serialo „Svetimi dalykai“ aplinka.

Vilnius tampa vis populiaresnėmis filmavimo vietomis, kuriose puikiai išlikę gotikos, renesanso ir baroko architektūros pavyzdžiai yra senosios Europos atsvara.

Lietuviškuose valgiaraščiuose vis dar daugiausia yra Rytų Europos patiekalų, tokių kaip burokėlių sriuba ir koldūnai, tačiau būrys naujų šefų keičia pietų sceną.

Senamiestyje esantis restoranas „Ertlio namas“ tiekia tai, ką jis vadina „istorine lietuviška puikia virtuve“, kurios ingredientai randami vietiniuose soduose, medžiojant ar ieškant maisto miške ar žvejojant šalies upėse ir ežeruose. Inovatyvūs patiekalai gražiai pateikti su lietuviško paveldo puse.