Nusileido Vilniuje su draugu daktaru Jimu Fisheriu. Mūsų užduotis buvo kalbėti 2004 m. UNESCO konferencijoje Lietuvos teisės universitete. Lietuvos sostinė Vilnius dėl savo turtingos istorijos ir gražiai restauruotų pastatų yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Konferencija, kurią organizavo dr. Jurat Morkonen, vadinosi „Mokymasis gyventi kartu: problemos ir sprendimai XXI amžiuje“.

Mes su Jimu buvome vieninteliai amerikiečiai, įtraukti į darbotvarkę. Kiti pranešėjai buvo iš Austrijos, Lenkijos, Latvijos, Rusijos, Čekijos, Vengrijos ir, žinoma, Lietuvos. Kad Jimas susitiktų su draugais ir pakalbėtų keliuose kituose universitetuose, atvykome keliomis dienomis anksčiau ir planavome pasilikti kelias dienas po konferencijos.

Oro uoste mus pasitiko Teisės universiteto filosofijos profesorius dr. Andrios Sprindzionas, pas kurį turėjome apsistoti iki konferencijos pradžios. Jis nuvežė mus savo automobiliu varoma propanu į savo namus naujajame Vilniaus priemiestyje, kur susitikome su žmona Gorga ir vaikais Elena, Algiu ir Augustu. Gorga, į pensiją išėjusi dailės mokytoja, kad vaikai augtų, pasiūlė mums užkąsti. Ji pastebėjo, kad aš uostuoju, ir atnešė man seną vaistą nuo peršalimo, čiobrelių arbatos su medumi ir vitamino C citrininiame vandenyje. Greitai atsigavau.

Vėliau aplankėme Vilniaus senamiestį, kuris buvo statytas, kai miestas buvo prekybos kelių nuo Baltijos jūros iki Juodosios jūros, iš Vakarų Europos į Vidurinius Rytus kryžkelėje. Kai kurios pilys, pastatytos iki XIV amžiaus, siekiant apsaugoti šiuos kelius, vis dar egzistuoja.

Andrejus ir Jorga pasakoja, kad didysis kunigaikštis Gediminas sapnavo geležinį vilką, staugantį nuo vienos iš daugybės kalvų virš Neries. Genties pranašas sapną aiškino taip, kad jei čia apsigyventų didysis kunigaikštis, jo reputacija pasklistų toli ir plačiai. Tais 1323 metais didysis kunigaikštis įkūrė Vilnių. Jis išsiuntė laiškus popiežiui į Romą, iš kurių Vilnius ir Lietuva tapo žinomi visame krikščioniškame pasaulyje. Jis pasmerkė agresyvius užpuolikus, skatino tarptautinį bendradarbiavimą ir pareiškė toleranciją įvairioms religijoms ir pažiūroms.

1387 m. Lietuvos valstybė priėmė krikščionybę, o Vilniaus miestas gavo Magdeburgo teises. Lietuvos valdovų rūmai XVI amžiuje buvo garsus mokslo ir kultūros židinys, kurio turtai, anot popiežiaus nuncijaus 1560 m., vargu ar pralenkė Venecijos ir Vatikano turtus. Čia buvo įkurta viena didžiausių mokslinių bibliotekų. Vėliau knygos buvo perduotos 1570 m. įkurtai Jėzuitų kolegijai ir galiausiai Vilniaus universiteto bibliotekai (pirmajam universitetui Rytų Europoje).

Aptikome, kad Vilniaus senamiestyje yra daug žymių statinių. Savitus pėdsakus miesto architektūroje paliko europietiški stiliai: gotika, renesansas, barokas ir klasicizmas. Onos, Šv. Bernardinų ir Šv. Mykolo bažnyčios reprezentuoja senojo Vilniaus gotikos ir renesanso architektūrą. Onos bažnyčios mūrinis gotikinis fasadas yra neprilygstamas visoje Rytų Europoje.

Petro ir Povilo bažnyčia – vėlyvojo baroko architektūros ir skulptūros pavyzdys. Kazimiero bažnyčia – įspūdingas baroko architektūros paminklas, paskatinęs statyti kupolinius pastatus. Katedra ir varpinė mena miesto įkūrimą. Radvilų rūmai, Chodkevičių rūmai ir MK Čiurlionio namai – tai didžiuliai turtai, tekėję per Vilnių prieš Holokaustą ir Antrąjį pasaulinį karą. Priešingai, KGB muziejus fiksuoja sovietmečio žiaurumus.

Gavome trumpalaikius Filharmonijos žiūrovų salės, operos ir baleto teatro, jaunimo teatro, akademinio dramos teatro, septynių meno galerijų ir modernaus meno centro vaizdus. Tačiau tai buvo tik anonsai. Tą vakarą po vakarienės Jurga, Algis ir Elena mus linksmino tradicinėmis lietuviškomis dainomis. Tikrai jaučiausi kultūringas.