TJo 3D filmas (vienas iš nedaugelio, kilusių iš Baltijos šalių) prasideda labai ilga tolimų debesų serija. Režisierius ir operatorius Etvydas Doskos tarsi norėjo pasakyti žiūrovams, kad jie tuoj leisis į magišką, eterinę kelionę į kitą dimensiją. Tada saugiai nusileidžiame į vešliai žaliuojančius pietų Lietuvos miškus, kur personažai apsirengia periodiniais kostiumais ir robotiškai bei be emocijų veda dialogą. Nors akivaizdžiai esate Žemėje, tai atrodo kaip kitas pasaulis.

Toliau – vos perprantama pasaka su neaiškiomis nuorodomis į lietuvių kultūrą, kuri gyvenantiems už Baltijos ribų gali pasirodyti sunkiai suprantama. Beviltiška moteris čiulpia nuodus nuo gyvatės įkandimo, kažkokie burtai pasiunčia vyrą į transą panašią būseną, trimitininkas paskleidžia savo natas į orą, ir mes vėl ir vėl girdime, kad uolos stebuklingai auga (reiškinys, kurį mes dar niekada nemačiau). Įvykiai kartais kontrastuojami su žvaigždėtu dangumi, o šventos giesmės suteikia paskutinį mistikos pojūtį. Filmas baigiasi labai gražia scena, kai moters kūnas sklando ore (panašiai kaip Tarkovskio filme). Veidrodis, nuo 1975 m.), o žmonės aplink jį atlieka ritualus. Su nedideliu posūkiu: tai, kas toliau vyksta su mirusiu kūnu, yra vizualiai ir poetiškai įdomu (be to, tam reikia techninio meistriškumo).

Istorija sukasi apie turtingą žemės savininką, kuris eksperimentuoja su retu stereoskopiniu įrenginiu, pjaustydamas senas nuotraukas. Viename iš šių vaizdų jis mato „revoliucionierių ir holografijos pradininką“ Stanislawą Philibertą-Flory. Šeimininkas dukrai pataria nevaikščioti basomis, tačiau ji jo patarimų neklauso. Ji suvilioja raguolį, kurio siela gali „skristi kaip paukštis“. Visa tai vyksta Teismo dienos išvakarėse. Negalėčiau parašyti šios labai trumpos santraukos neskaitęs festivalio įžangos. Ir aš niekada negirdėjau apie Stanislavą Filibert Vluri, kuris yra žinomas Lietuvos fotografas. Kultūros nuorodos yra labai dviprasmiškos ir Istorija per daug paslaptinga, kad ją suprastų žmonės už Baltijos šalių ribų. Filme kalbama nežinoma lietuvių tarme, stipriai paveikta lenkų tarmės. Galbūt dėl ​​šios priežasties dialogų pateikimo stilius yra kiek dirbtinis. Jauna moteris, garsiai rėkianti virš skraidančio lavono, yra ypač išgalvota ir kelia nerimą.

Dimantas Narkevičius – tarptautiniu mastu žinomas lietuvių menininkas. Iš pradžių mokėsi skulptoriaus, daugiausia dirbo su filmais ir vaizdo įrašais. Jo personalinės parodos buvo surengtos visoje Europoje, taip pat Niujorke. Jo darbai buvo kelis kartus eksponuoti JK, įskaitant retrospektyvą BFI Southbank galerijoje 2009 m. „Twitter Soul 3D“. Gali veikti kaip meno instaliacija, kur žmonės gali bet kada įeiti ir peržiūrėti nuostabius vaizdus, ​​o tada išeiti, kai tik nori. Tai tiesiog blankus ir nenuoseklus kaip atskiras vaidybinis filmas.

„Twitter Soul 3D“. Filmo premjera Baltijos šalių konkurse įvyko 27-ajame Talino Juodųjų naktų kino festivalyje, tuo pačiu metu, kai buvo parašytas šis kūrinys. Filmas taip pat rodomas 53-iajame Roterdamo kino festivalyje.