2023-11-17 – Jau atsilieka TėvynėAmerikos lietuvių režisierius įkvėpimo kreipiasi į savo butą

Lietuvių kilmės amerikiečių kino režisierius Tomas Fingris Jis siūlo savo požiūrį Jei šios sienos galėtų kalbėti su Penkios su puse meilės istorijos bute Vilniuje, Lietuvoje [+see also:
film review
interview: Tomas Vengris
film profile]rodomas skilties „Sukilėliai su priežastimi“ skiltyje „Sukilėliai su priežastimi“. Talino Juodųjų naktų kino festivalis. Šį kartą tai senas butas Vilniuje, kuriame dalinamasi tarptautinių įsimylėjusių ir kariaujančių porų istorijomis – juk šalys gali keistis, bet jausmai išlieka tokie patys.

Senoroba: Žmonės linkę bijoti meilės istorijų: jos yra plataus masto arba visiškai tragiškos. Bet jūs tai paminėjote ir pavadinime, tad manau, kad esate pasiruošęs?
Tomas Vengresas: Man šis pavadinimas šiek tiek ironiškas, būtent dėl ​​to, kad yra mintis apie romantiškas meilės istorijas, bet mano pavadinimas kiek netvarkingas. Kai kurį laiką gyvenau JAV, mano bute Vilniuje liko draugai. Jie patyrė didelį išsiskyrimą, tada jis buvo pasamdytas, o tada aš išgyvenau visas šias romantiškas problemas. „Žmogau, šios sienos patyrė tiek daug tragedijos, joms tai turėjo pasirodyti taip juokinga“, – pagalvojau.

Mums patinka manyti, kad esame racionalūs padarai, bet visi išgyvename panašius dalykus. Mes tai neigiame, norime manyti, kad esame sudėtingesni, bet visi nori mylėti ir būti mylimi. Net Leonardo da Vinci, vienas didžiausių visų laikų genijų, savo eskizų knygelėse skųstų savo mažąją meilužę!

Kai pradėjome šaudyti, prasidėjo karas Ukrainoje. Dabar turime kitą atstovą ir du Izraelio atstovai negalėjo atvykti į Taliną. Kai kas gali sakyti, kad mums nereikia istorijų apie mažas tragedijas, kai įvyksta tiek daug didelių tragedijų, bet aš norėjau sukurti filmą apie tai, ką mes visi turime, ir parodyti, kad esame labiau panašūs nei skirtingi.

Bet ar ne visada taip būna? Kad didesnėse tragedijose visada slypi mažos tragedijos.
Šis filmas yra apie gėdingą buvimo žmogumi absurdą. Bet mes stengiamės ir toliau, ir yra tam tikras saldumas. Alain de Botton, kuris atsilieka Straipsniai apie meilęAš kalbėjau apie meilės grožį ir mes esame priversti juo gyventi, ir tai aš bandžiau išreikšti. Gyvenime nepabėgsi nuo širdies skausmo, tačiau jame yra kažkas gražaus.

Čia demonstruojate labai skirtingus meilės tipus – nuo ​​seksualinio potraukio iki šeimos planavimo. Kuo įvairios šios istorijos?
Meilės istorijos gali būti labai įvairios. Aš vis dar buvau ribotas, bet turėjau bent užsiminti apie jos begalybę. Rašyti scenarijų man buvo sunku, todėl susisiekiau su kai kuriais kino draugais. Vienas iš jų su manimi susisiekė Tatia Rosenthal, kuris galiausiai tapo mano bendraautoriu. Ji vyresnė už mane ir kilusi iš visiškai kitokios aplinkos, todėl tai buvo labai įdomu. Kartu pradėjome sujungti visas dalis. Tai didelis iššūkis – užtikrinti, kad žiūrėdami tokį antologinį filmą nesijaustumėte lyg žiūrėtumėte penkis atskirus trumpametražius filmus.

Buvo laikas, kai antologiniai filmai buvo labai populiarūs, bet manau, kad tu teisus – iššūkis yra užtikrinti, kad viskas derėtų kartu. Kada nusprendėte šį butą laikyti bendru tašku?
Rašiau jį turėdamas omenyje savo butą, nes man reikėjo jį vizualizuoti ir norėjau, kad tai būtų tikra vieta. Maniau, kad galiausiai rasime ką nors kita, bet tada užklupo pandemija. Aš pasakiau: „Gerai, padarykime tai čia“. Įsikrausčiau ir mes jį nudažėme, pridėjome naujų baldų ir pavertėme filmo rinkiniu. Kas, turiu pripažinti, buvo labai keista. Po studijų dienų niekada nesitikėjau, kad filmavimo grupė sugrįžtų į savo asmeninę erdvę.

Jūsų filmo skambesyje yra kažkas liūdno. Jo prislopintos spalvos atspindi šių žmonių liūdesį, o tai reiškia, kad net ir labai plati scena taip neatrodo.
Rašant scenarijų tapo aišku, kad yra scenų, kurios gali reikšti „plačią komediją“, bet mes to nenorėjome. Norėjome, kad tai būtų tikra ir susidarytų įspūdis, kad šis senas butas viską stebi. Visada kalbėdavome apie buto perspektyvą, apie tai, kad jame blyksteli žmonės, kurie ateina ir išgyvena savo mažas tragedijas.

Kartais tai atrodo kaip Dievo perspektyva.
Visuose mano trumpametražiuose filmuose ir ankstesniuose straipsniuose požiūris yra svarbus elementas. Nemėgstu „objektyvių“ scenų. Noriu pamatyti pasaulį kažkieno kito akimis, nes tai yra gerų filmų galia.

Šis butas yra viską žinantis, bet visiškai be emocijų darinys. Jaučiate, kad tai yra paskutinėje stadijoje. Buvo labai smagu pagalvoti apie garso dizainą, nes ėmėme siaubo/trilerio triukų ir sugalvojome visus šiuos paslaptingus girgždesius: girdėjosi senoviniai šio pastato kaulai ir jo širdies plakimas. Kaip žiūrovas, tu to racionaliai nesiimsi, bet vis tiek jauti. Kuriant šį personažą įdėta daug darbo ir minčių.