Izaokas

Režisierius: Jurgis Matulevičius

Filmo valanda

„Slamdance“ premjera: 2019 12 02

Izaokas Tai filmas apie stresą. Tai tema, kuri jus gaudo ir nepaleidžia, pradedant didėjančia įtampa tarp veikėjų iki įtampos, kuri kilo mano miegamajame, kaip mačiau. Jis burbuliuoja lėtai kaip verdantis puodas, o užviręs dega kaip pragaras.

Viskas yra Izaokas Jos centre yra vienas tikras įvykis: žydo Izaoko nužudymas 1941 m. Litokio Gargo žudynėse, vokiečių okupuotoje Lietuvoje. Nacistai sunaikino beveik visus Lietuvos žydus, bet ne be pagalbos – jie padėjo keliems tūkstančiams lietuvių. Ypač šios žudynės buvo lietuvių, susivienijusių su naciais, produktas.

Greitai į priekį iki 1964 m .: Lietuvą dabar vėl okupavo Sovietų Sąjunga, tačiau etninė ir politinė įtampa išlieka didelė, nes sovietų valdžia tiria karo nusikaltimus ir mirtinus trėmimus į Sibirą. Šios įtampos vis labiau didėja, kai iškyla žymus režisierius Gediminas Goutauskas (Dainius Gavignones(Grįžta iš JAV su tekstu apie žudynes ir yra per tikslus KGB, nes supainioja ir Gutauskas, ir jo artimas draugas Andrius Gluosnis)Aleksas CasanavičiusPavojingame siužete. Viskas komplikuojasi, nes Andrius desperatiškai bando slėpti savo praeitį nuo visų, išskyrus auditoriją – Andrius buvo žudynėse.

Izaokas Filmas „Noir per ir per“, režisieriui Jurgiui Matulevičiui išties pavyko klasikinę pesimizmo, fatalizmo ir grėsmės nuotaiką, apibūdinančią Noirą. Su keliais perjungimais tarp spalvinių ir juodai baltų raštų, Izaokas Visa tai pripažįsta sunkia ir sunkia ranka. Nors poezijos kartais gali būti šiek tiek, nes aš stengiausi suprasti nepažįstamą istoriją, lengva pajusti emocinę filmo jėgą. Jei filmas buvo pakankamai judantis, kad man prireiktų gilaus kvėpavimo ir pertraukos savo kvartale, neįsivaizduoju, kaip tai būtų teatre.

Izaokas Jis puikiai imasi didelių istorinių idėjų ir jas paverčia pražūtingai asmeniškomis. Kaip Richardas Price’as Jis pasakė: „Jūs nerašote apie karo siaubą. Ne. Jūs rašote apie degintas kojines kūdikiams kelyje” Mūsų visuomenė nejaučia karo Izaokas Tai priminimas, kad istorija nesibaigia, kad trauma tęsiasi.

Izaokas Tokiu būdu ne karo filmas Gelbėk eilinį Ryaną ar net 1917 m Jis (nors 1917 m Atrodo, kad tai daug artimesnis techninis palyginimas). Čia pilna vaizdinių metaforų ir Izaokas Mes beveik jaučiamės kaip pašaliniai, žiūrintys į įvykius realiu laiku; Stebime automobilio avariją ir negalime nusisukti. Juokingai sklandus ir sklandus filmavimas buvo visiškai priešingas įprastiems akivaizdiems žiaurių filmų judesiams, ir tai pats neramino. Tam tikrais momentais tai man priminė vaizdines technikas, naudojamas įtampai sukurti švytėjimas: Pagalvok apie keistas nuotraukas, kurios ne visada spusteli, o garso takelis yra toks nepatogus, kad privertė mane niežėti – dar blogiau, kai garso takelio nebuvo, liko tik tyla.

Matulevičius priėmė nuostabius sprendimus, kurie visi giliai įsiutino mases. Kaip ir degančios kojinės, Matulevičius orientuojasi į smulkmenas, kurios sukelia stresą. Viskas apie scenas jautėsi šiek tiek atsipalaidavusi, o kai tai mane sukrėtė, nustebau, kaip tokios mažos detalės gali sukurti tokius efektus: Matulevičius šiek tiek sulaužė trečdalių taisyklę. Niekada nebuvo pakankamai drastiška, kad atrodytum blogai, bet puikus balansas sukurti tą nuojautą atspindinčią atmosferą. Sujunkite tai su minėtu garso takeliu ir scenomis, kurios kartais atrodo per ilgos, ir jus ištiks nerimo priepuolis.

Visi aktoriai Izaokas Tai buvo nuostabu. Kartais dramos atrodo gana nuspėjamos, emociniai argumentai šiek tiek parašyti ar labai dramatiški. Nors Izaokas Aš tikrai turėjau keletą akimirkų, privertusių mane eiti: „Taip, gerai“, tai tikrai buvo mažiau ir nenutraukė mano malonumo iš filmo. Emocinė įtampa, kylanti tarp aktorių su vis didėjančiu paslapčių pavojumi, tapo normali, ir netgi Andriaus žmonos Elenos meilės trikampio siužeto siužetas (Sevriga JanusskitėIr Gediminas nesijautė imantis iš viso kito.

Neatsisakęs per daug, jūs baigėte Izaokas Buvo malonu jį sunaikinti, bet viskas priklauso nuo to, ar tikrai jį supranti. Kaip jau sakiau anksčiau, kartais makaronų posūkis prarandamas. Izaokas Tai filmas, suteikiantis jums džiūvėsėlių ir leidžiantis kurti prasmę, ir nors tai gali būti bauginanti, tą paskutinę aiškumo akimirką neįtikėtinai verta vytis; Baigęs filmą pakartotinai žiūrėdamas įžangą, visi kūriniai sugrįžo į savo vietas, ir vien ši „Epiphany“ man tai tik patiko.

Izaokas Tai prasmingas filmas, kupinas įmantrių komentarų apie tai, kaip pasakojamos istorijos ir kas jas gali pasakyti – taip pat ir jis pats. Tai nėra lengvas laikrodis, tačiau labai patenkina, jei esate pasirengęs atlikti policijos darbą. Jei filmo stilius šiek tiek gąsdina, peržiūrėkite to paties pavadinimo romaną, kuriuo sukurtas filmas Antano schema. Žinau, kad tai bus mano kita stotelė. Alexis Perno