Lapkričio 9–19 dienomis vyks kitas Paneuropinis kino forumas, kuriame bus atidarytas „Scanoramos“ kino paveldas – nepamirštamas lietuviškas serialas, sukurtas praėjusio amžiaus 7-9 dešimtmečiais pagal pasaulinės literatūros kūrinius ir Sakartvelo moterų režisierių filmus. pasirodžiusi 8-9 dešimtmečiuose.. buvo įvertinta didžiuosiuose tarptautiniuose kino festivaliuose.

Nepamirštami personažai ir nepamirštamos istorijos, kurias sukūrė legendiniai Lietuvos aktoriai – Nelė Savičenko, Jūratė Onaitytė, Liubomiras Laucevičius, Valentinas Masalskis – specialiuose spektakliuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose; Sakartvelo režisierių filmai buvo rodomi ir vertinami Kanų, Venecijos ir kituose didžiuosiuose kino festivaliuose, atskleidžiantys savitą Gruzijos kino kultūrą, o festivalio lankytojai neįprastai susipažino su kino istorija.

„Neužmirštamus kino istorijos puslapius verčiantį diptiką padiktuoja būtinybė apmąstyti kino istoriją ir apžvelgti platesnį epochos kontekstą, prieštaringas istorinis laikotarpis sovietinėje tikrovėje suteikė kūrybinių suvaržymų ir kino pavyzdžių. kurie, sako festivalio įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlekaity, „peržengė laiką ir sukėlė nuostabą bei pagarbą kūrybinėms ambicijoms. Šiandien jie atspindi istorinių aplinkybių nulemtus daugiasluoksnius kūrybos procesus ir įrodo, kad kiekvienas laikmetis nusipelno kruopštaus ir įvairiapusiško žvilgsnio.

Nepamirštama serija

Kasmet Lietuvos kino istoriją ir jo dialogą su mūsų kino dabartimi atnaujinanti programa „Atvira Lietuvos kino istorija“ kvies prisiminti nepamirštamas serialų istorijas ir pamąstyti, kodėl stipriausi Lietuvos režisieriai sukūrė geriausius serialus. paremtas pasaulinės literatūros kūriniais sovietmečiu.

Arūno Žebriūno režisuotas televizijos serialas „Turtuoliai, vargšai“ (1984) pagal amerikiečių rašytojo, dramaturgo ir scenaristo Irwino Shaw to paties pavadinimo romaną ir jo pirmoji dalis „Šeima“ atveria ne tik langą į Vakarų pasaulį; Bet jam imponuoja ir Onaitytės bei Liubomiro Laucevičių kurtų personažų Nelės Savičenko ir Jūratės vaidybinis debiutas. Serialas plačiajai visuomenei supažindino su talentingų aktorių ir operatorių darbais bei padėjo pagrindus profesionaliai serialo žanro tradicijai Lietuvos kine.

Gražina Arlickaitė atkreipia dėmesį, kad kairiųjų pažiūrų užsienio rašytojai, kritikuojantys „korumpuotą“ kapitalistinį Vakarų pasaulį, sovietų cenzūrai buvo priimtini, tačiau „Turtuolis, vargšas“ tapo sėkminga išimtimi tarp sovietmečiu populiarių ideologiškai „teisingų“ ekranizacijų. erdvė. Remiantis galinga Ai Shu istorijos drama, A. Zebrinas, vaizduodamas imigrantų gyvenimą Amerikoje, gilinasi į amžinų klausimų gilumą ir nesenstančią šeimos iširimo temą. Dokumentiniai kadrai, vaizduojantys gyvenimą to meto Amerikoje, suteikė filmui gyvumo ir autentiškumo bei leido išvengti cenzorių, mėgusių tiesiogiai vaizduoti niūrų požiūrį į gyvenimą užsienyje.

Kino kritikė Neringa Kažukauskaitė pabrėžia, kad platūs „Turtuolis, vargšas“ išliekamosios vertės kontūrai leidžia su ramiu susidomėjimu žiūrėti ir šiandien. Pasak jos, tai vienas geriausių lietuviškų televizijos filmų, spalvingai ir patraukliai perteikiantis dramatišką ir įdomią Jordášų šeimos istoriją, išlaikant žanrui būdingą tradicinį psichologinį naratyvą. Serialas įsimenamas dėl puikių aktorių darbų – net epizodiniai vaidmenys ilgam įstrigę atmintyje – iš kurių norėtume išskirti N. Savičenko debiutą kine ir sukurtas tiesiog šokiruojantis Axelio Džordacho personažas. L. Laucevičius – vyras, kuris labai myli savo šeimą, Bet nebeturėjo jėgų kovoti už ją. Nors jis buvo sukurtas epochoje, kai buvo privaloma „kritiškai parodyti korumpuotą kapitalistinį pasaulį“, filmas vengia grubaus konceptualaus planavimo, o kiekvienos serijos pradžioje rodomas JAV dokumentinis filmas, istorinis įrašas tik pagyvina filmą. stilius.

Atsisveikinimas su Gregoriu Kanovičiumi

Programą „Atviro Lietuvos kino istorija“ užbaigs režisieriaus Almanto Grikevičiaus filmas „Ave, vita“ (1969). Vieno įdomiausių lietuviškų tekstų įkvėptas vaidybinis filmas, sukurtas Grigorijaus Kanovičiaus ir Vytauto Zalakevičiaus, pagerbs šių metų pradžioje iš šalies išvykusį lietuvių rašytoją, scenarijų rašytoją ir vertėją. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato G. Kanovičiaus literatūra istorijai suteikė žmogišką dimensiją ir atskleidė žydų pasaulio turtingumą Lietuvoje ir Rytų Europoje, o filmo „Ave, vita“ scenarijus atskleidė jo personažo charakterį. gebėjimas sukurti modernią kino pasakojimo struktūrą.

Sovietinio kino archyvai: nepaprastos retenybės kino kultūroje

Festivalio organizatoriai atvers ir dar vieną svarbų kino kultūros klodą – per daugelį metų kauptą paveldą sovietinėje kino leidybos įmonėje. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę ši filmų leidybos įstaiga pavadinta „Lietuvos kinu“, jos archyve taip pat saugomi sovietmečiu Lietuvos kino studijų filmai, taip pat daug filmų, rodytų Lietuvos kino teatruose, filmų, sukurtų kino studijų iš įvairių šalių. respublikos Tuo metu garsių užsienio režisierių darbai pasižymėjo cenzūra.

Kartu su Lietuvos kino bibliotekos idėjos iniciatoriumi kino kritikas Živilas Pippinet ir kino kritikas N. „Lietuvos kino“ archyvą apžvelgusi Kazukauskaitė sako, kad retai posovietinei šaliai pavyksta išsaugoti tokį turtingą archyvą ir dėl šios priežasties jame atsiskleidžia ne tik įvairialypė sovietinio kino praeitis ir ne tik bet ir kino trapumas bei paveldo silpnumas. Neatsitiktinai kino kritikas mini gruzinų kiną – didžiąją jo dalį sunaikino gaisras, o bene vienintelės išlikusios filmų kopijos saugomos mūsų archyve. Šalia jų buvo nelengvo likimo sulaukusių posovietinių Vidurinės Azijos regiono šalių filmų fragmentai bei nebedirbančių kino studijų juostos. Jame taip pat yra daug Lenkijos ir filmų, sukurtų Rumunijoje, Bulgarijoje, Vengrijoje, buvusioje Čekoslovakijoje, Vokietijos Demokratinėje Respublikoje ir Jugoslavijoje.

„Archyvas stebina savo nuostabia temine ir stilistine įvairove. Jį galima tyrinėti įvairiais pjūviais ir parašyti ne vieną mokslinį darbą. Šis archyvas svarbus ir Lietuvos kino istorijai nacionaliniu požiūriu – jis „taip pat saugo ir kitose šalyse pagamintas juostas, kuriose pasirodo aktoriai, operatoriai, kompozitoriai.“ Lietuviai. Tai praplečia lietuviško kino suvokimą to meto kontekste“, – sako N. Kažukauskaitė.

Kinijos autentiškumas ir tarptautinis pripažinimasSakartvelo režisuotas sovietinis moterų kinas: originalumas ir tarptautinis pripažinimas

Padedant Z. Pipinytė ir N. Kažukauskaitė, festivalio organizatorės G. Arlickaitės, parengė programą su iniciatyva pristatyti tai, kas joje ir šiandien turi išliekamąją vertę – sovietmečiu kūrusių moterų režisierių iš Sakartvelo filmus, sulaukusius didelio pasisekimo savo šalyje ir sulaukusių tarptautinių. pripažinimas didžiuosiuose kino festivaliuose.

Programoje buvo „Kinas“ (rež. Liana Eliava, 1977), rodytas tarptautiniuose kino festivaliuose Venecijoje, Melburne, Salonikuose ir Vienoje bei „Diena ilgesnė už naktį“ (Lana Gogoberidze, 1983), parodyta Kanų konkursinėje programoje. – 1992. Režisieriaus filmas „Pecioros valsas“ pelnė „Auksinį liūtą“ Venecijos kino festivalyje, o „Robinsonada, arba mano anglų senelis“ (Nana Dzhorgadze, 1987) pelnė „Auksinės kameros“ apdovanojimą už geriausią pirmąjį filmą Venecijoje. Filmu festivalis. Kanų kino festivalis.

Neringa Kazukauskaitė atkreipia dėmesį, kad programa pristatys labai svarbią paveldo dalį ir atskleis unikalią Gruzijos kino kultūrą. Kino kritikės teigimu, pastaruoju metu moters vaidmuo kine sureikšminamas, tačiau atidarius minėtą archyvą atsiskleidė ir tuo metu nuolat kuriančių moterų buvimas. Mukherji Sakartvili kūrybai būdingas savitas tonas, švelnus ir subtilus gruziniškas humoras, domėjimasis paprastu žmogumi, gyvenančiu absurdiškoje sovietinėje tikrovėje, ir turtingos metaforos – universaliomis temomis atsispindintys pasakojimai apie įprastą kasdienybę.

Pasak Gražinos Arlickaitės, sovietmečio Sakartvelo kinas yra išskirtinis reiškinys asociatyvaus kino studijų kontekste. Jis turėjo ryškiausią balsą, pasižymėjo originalia menine raiška ir kalbėjo Sakartviliečiams aktualiomis temomis, tačiau sulaukė didžiausio tarptautinio populiarumo ir ankstyvo pripažinimo, o produkcijos kūrimas efektyviai atskleidė skirtumą tarp Sakartvilo kino scenos. ir to meto Lietuvos kinas. .

„Įdomu tai, kad tuo metu Lietuvos kino studijoje nebuvo nė vieno kino režisieriaus, kuris vaidybinius filmus, turėjome vos keletą dokumentinių filmų, tačiau moterys mūsų kine atsirado vėliau, o tuo metu kaip pavadinimas. legendinis Vytauto scenarijus“, – pareiškė Vytautas.Zalakivicius sakė, kad pasaulis priklauso vyrams. Trijų talentingų režisierių filmus pristatanti programa atskleis ryškų ir spalvingą sovietmečiu kūrusių moterų pasaulį, kuriame autentiškas kultūrinis koloritas atveria kur kas platesnius kontekstus“, – į „Scanoramos“ įkūrėjas ir meno vadovas kviečia seansus, skirtus kino istorija.

Programos „Atviro Lietuvos kino istorija“ partneris – Lietuvos kino centras. Pirmoji serialo „Turtingi ir vargšai“ dalis „Šeima“ ir filmas „Ave, vita“ bus rodomi Nacionalinėje Martyno Mavydo bibliotekoje (Vilnius), Mironio lietuvių literatūros muziejuje (Kaune) ir Immanuelio Kanto muziejuje. Klaipėdos savivaldybės viešoji biblioteka (Klaipėda).

Nacionalinėje Martyno Mavydo bibliotekoje (Vilnius) filmo „Turtingi, vargšai“ seansus pristatys aktorė Neli Savinko, Mironio lietuvių literatūros muziejuje (Kaunas) – aktorė Jurat Onaititi, o režisierius ir aktorius Valentinas Masalskis – Kleipeda.

Paneuropinis kino forumas „Scanorama“ vyks lapkričio 9–19 dienomis Vilniuje, Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Alytoje ir Visagene.