Nacionalinė vandenynų ir atmosferos administracija (Nojus(Kosminių orų prognozavimo centras)SWPC), pagrindinis Nacionalinės orų tarnybos padalinys, šiuo metu atidžiai stebi Saulę po kelių reikšmingų saulės įvykių. Šie įvykiai sukėlė susirūpinimą dėl stiprios geomagnetinės audros, todėl buvo išleistas geomagnetinis audros laikrodis.

Koroninė skylė buvo pastebėta gruodžio 4 d

Nacionalinė vandenynų ir atmosferos administracija (NOAA) pastebėjo greitą saulės dalelių srautą iš didelės vainikinės skylės, kuri, kaip tikimasi, gruodžio 4 d. sukels G2 (vidutinio stiprumo) geomagnetinę audrą (UTC) ir G1 (nedidelę) audrą 2023 m. gruodžio 5 d., remiantis šio ryto perspėjimu iš NOAA kosminių orų prognozių centro (SWPC).

Koroninės skylės vaidina svarbų vaidmenį kuriant auroras Žemėje. Šios tamsios Saulės paviršiaus sritys, pasižyminčios atvirais magnetiniais laukais, leidžia saulės vėjui lengviau patekti į kosmosą. Kai šis didelio greičio saulės vėjas, dažnai skleidžiamas vainikinių skylių, pasiekia Žemę, jis gali sąveikauti su planetos magnetosfera.

Lapkričio 28 d. Saulės žybsnis ir vainiko išmetimas

Lapkričio 27 ir 28 d. Saulė patyrė keletą vainikinių masių išmetimų (CME), kurie yra didžiuliai saulės vėjo ir magnetinių laukų sprogimai, kylantys virš Saulės vainiko arba iššauti į kosmosą. Šis vainikinis išmetimas sukėlė aktyvumą ir kosminių orų ekspertų stebėjimus.

Pastebimas saulės pliūpsnis buvo aptiktas lapkričio 28 d., 14.50 val. EDT. Šis įvykis kilo iš 3500 srities, vidutiniškai sudėtingų saulės dėmių grupės, esančios netoli Saulės centrinės ilgumos. Blyksnis buvo susijęs su ketvirtuoju šiuo laikotarpiu pastebėtu visišku vainikinio išstūmimo aureole.

Įdomu tai, kad ketvirtoji Čikagos prekių birža juda pagreitėjusiu tempu, palyginti su ankstesne. Šis greičio padidėjimas siejamas su ankstesniais CME, kurie atvėrė kelią per saulės vėją. Tikimasi, kad šis CME susijungs su dviem iš trijų ankstesnių CME, o į Žemę atvyks nuo lapkričio 30 d. iki gruodžio 1 d.

Geomagnetinės audros poveikis

SWPC sinoptikai akylai stebi situaciją su NOAA Atraskite palydovą, kuriame pateikiami realaus laiko duomenys apie saulės vėją. Ši informacija yra būtina norint suprasti numatomos geomagnetinės audros stiprumą ir laiką.

Yra žinoma, kad geomagnetinės audros veikia infrastruktūrą netoli Žemės orbitoje ir Žemės paviršiuje. Šis poveikis gali apimti ryšių, elektros tinklo, navigacijos sistemų, radijo dažnių ir palydovinių operacijų sutrikimus. Tokios audros kelia didelį susirūpinimą šiomis technologijomis besinaudojančioms pramonės šakoms ir paslaugoms.

Tikimasi didelio auroralinio aktyvumo

Vienas įdomus ir vizualiai stulbinantis geomagnetinių audrų rezultatas yra aurora borealis, kitaip žinomas kaip šiaurės arba pietų pašvaistė. Ši audra gali nustumti aurorą į pietus nuo įprastos vietos virš poliarinių regionų.

Jei oro sąlygos yra palankios, aurora borealis gali būti matomas visoje JAV šiaurinėje pakopoje ir viršutinėje vidurio vakarų dalyje nuo Ilinojaus iki Oregono. Šių vietovių gyventojai raginami susipažinti su naujausiomis NOAA naujienomis Prieblandos prognozė Už geriausią galimybę būti šio gamtos reiškinio liudininku.

NOAA SWPC ir toliau atidžiai stebi šiuos saulės įvykius, teikdama atnaujinimus ir prognozes. Besivystant situacijai, jie pateiks gaires apie galimą geomagnetinės audros poveikį. Visuomenei ir atitinkamoms pramonės šakoms patariama būti informuotai ir pasiruošus bet kokiems galimiems sutrikimams.

Daugiau apie geomagnetines audras

Kaip aptarta aukščiau, geomagnetinės audros yra Žemės magnetosferos trikdžiai, kuriuos sukelia saulės vėjo smūgiai arba saulės vėjo sąveika su Žemės magnetiniu lauku. Šios audros, kurios dažnai kyla dėl Saulės veiklos, tokios kaip saulės blyksniai ir vainikinės masės išmetimai (CME), daro didelį poveikį Žemės magnetinei aplinkai.

Kelionė nuo saulės į žemę

Geomagnetinės audros istorija prasideda nuo saulės. Saulės žybsniai, intensyvūs spinduliuotės pliūpsniai, vainikiniai išmetimai ir didelis plazmos bei magnetinio lauko išstūmimas iš Saulės vainiko vaidina pagrindinį vaidmenį. Šie reiškiniai į kosmosą išskiria didžiulius kiekius dalelių, kurios gali pasiekti Žemę ir sąveikauti su jos magnetiniu lauku, sukurdamos geomagnetinę audrą.

Po jo išsiveržimo Saulės dalelės ir elektromagnetinės bangos keliauja per erdvę ir Žemę pasiekia per 1-3 dienas. Šių dalelių greitis ir intensyvumas skiriasi priklausomai nuo saulės įvykio stiprumo.

Sąveika su Žemės magnetosfera

Kai atvyksta šios įkrautos dalelės, jos susiduria su Žemės magnetosfera – Žemės magnetinio lauko valdoma kosmoso sritimi. Šis susidūrimas sukelia sudėtingus magnetosferos pokyčius ir trikdžius, dėl kurių kyla geomagnetinė audra. Šios audros turi įvairių padarinių – nuo ​​gražios pašvaistės iki galimų technologijų sutrikimų.

Šiaurės pašvaistė

Ryškiausias ir ryškiausias poveikis yra aurora borealis, paprastai žinomas kaip šiaurės ir pietų pašvaistė. Šie spalvoti ekranai atsiranda, kai įkrautos dalelės susiduria su dujomis Žemės atmosferoje, sukurdamos užburiančius šviesos šou, paprastai matomus netoli poliarinių regionų.

Technologiniai sutrikimai

Dar svarbiau, kad geomagnetinės audros gali sutrikdyti palydovų veiklą, paveikti ryšių ir GPS sistemas. Jie gali sukelti srovę ilguose laiduose, paveikti elektros tinklus ir sukelti plačiai paplitusius elektros energijos tiekimo sutrikimus.

Poveikis erdvėlaiviams ir palydovams

Palydovai ir erdvėlaiviai, veikiami padidėjusios radiacijos, per šias audras gali būti sugadinti arba netinkamai veikti. Ši rizika reikalauja kruopštaus stebėjimo ir prevencinių priemonių kosminėse misijose.

Geomagnetinių audrų numatymas

Tokios organizacijos kaip NOAA Kosminių orų prognozavimo centras aktyviai stebi Saulę ir prognozuoja geomagnetines audras. Jie naudoja palydovus, tokius kaip DSCOVR, kad galėtų sekti saulės vėjus ir teikti išankstinius įspėjimus, padedančius sumažinti galimą poveikį technologijoms ir infrastruktūrai.

Trumpai tariant, geomagnetinės audros, nors ir yra gamtos stebuklų šaltinis, primena mums apie mūsų planetos pažeidžiamumą saulės aktyvumui. Šių audrų supratimas ir stebėjimas ne tik suteikia įžvalgos apie mūsų kosmoso aplinką, bet ir padeda mums pasiruošti ir sušvelninti jų poveikį mūsų pasauliui, kuris vis labiau priklauso nuo technologijų.

Daugiau apie šiaurės pašvaistę

Kaip minėta anksčiau, Aurora borealis, dažnai vadinama šiaurės arba pietų pašvaistėmis, yra natūralios šviesos, dažniausiai matomos Žemės poliariniuose regionuose, ekranas. Jis atsiranda, kai Žemės magnetosferą trikdo saulės vėjas – dalelių srautas, sklindantis iš Saulės. Dėl šio trikdymo danguje atsiranda ryškių, spalvingų šviesų, formuojančių aurora borealis.

Kaip susidaro aurora borealis?

Auroros formavimasis prasideda nuo dalelių išmetimo iš Saulės atmosferos. Šios dalelės, ypač elektronai ir protonai, saulės vėjo pernešamos link Žemės. Pasiekusios Žemę šios įkrautos dalelės sąveikauja su magnetiniu lauku ir yra nukreiptos į poliarines sritis.

Kai šios dalelės Žemės atmosferoje susiduria su dujomis, jos sužadina atomus ir molekules, todėl jos užsidega. Deguonis ir azotas, pagrindiniai mūsų atmosferos komponentai, vaidina svarbų vaidmenį dažant aurora borealis. Deguonis skleidžia žalią ir raudoną šviesas, o azotas – mėlyną ir violetinę spalvas.

Aurora borealis rūšys

Aurora borealis būna įvairių formų, kurių kiekviena yra unikali ir nuostabi:

Aurora Borealis – taip pat žinomas kaip šiaurės pašvaistė, kurią galima pamatyti šiaurinio pusrutulio aukštų platumų regionuose, tokiuose kaip Kanada, Aliaska ir Skandinavija.

Aurora Australis – žinomos kaip pietinės pašvaistės, jas galima pamatyti pietiniame pusrutulyje tokiose vietose kaip Antarktida, Čilė ir Australija.

Prieblandos šou

Norėdami gauti geriausią auroros žiūrėjimo patirtį, žiemos mėnesiais turėtumėte nuvykti į aukštesnės platumos regionus. Tamsios, giedros naktys toli nuo miesto šviesos sukuria idealias sąlygas. Auroralinių ekranų intensyvumas gali būti įvairus, priklausantis nuo saulės ciklo ir geomagnetinio aktyvumo.

Kultūrinė ir mokslinė svarba

Aurora borealis šimtmečius žavėjo žmogaus vaizduotę, įkvėpdama mitus ir folklorą. Kultūros visame pasaulyje skirtingai interpretavo šias šviesas, dažnai priskirdamos jas dievams ar dvasioms.

Šiais laikais aurorų tyrimas yra labai svarbus norint suprasti Žemės magnetosferą ir jos sąveiką su saulės vėju. Šis tyrimas yra gyvybiškai svarbus siekiant apsaugoti palydovus ir ryšių sistemas nuo saulės audrų.

Trumpai tariant, aurora borealis yra stulbinantis gamtos reiškinys, ryškus dinamiškos Žemės sąveikos su Saule vaizdas. Jo grožis ir sudėtingumas ir toliau domina mokslininkus ir entuziastus, todėl jis yra keliautojų pageidavimų sąrašo elementas ir nuolatinių mokslinių tyrimų objektas.

—

Patinka tai, ką skaičiau? Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį, kad gautumėte patrauklių straipsnių, išskirtinio turinio ir naujausių naujienų.

—

Apsilankykite pas mus EarthSnap – nemokama programėlė, kurią jums pateikė Ericas Rallsas ir Earth.com.