Rūtai Milotit – 16 metų, ji negali vaikščioti Lietuvos gatvėmis nepatekusi į minią.

Praėjusią vasarą ji iškovojo pirmąjį šalyje olimpinį auksą plaukimo rungtyje ir tapo didžiausia šalies sporto žvaigžde.

Po to, kai šią savaitę Barselonoje ji iškovojo 100 m plaukimo krūtine pasaulio čempiono titulą ir pasaulio rekordą, ši ažiotažas gali pasiekti svaiginančias aukštumas.

Tačiau paaugliui pavyko pabėgti nuo pagyrimo grįžus namo netikėtoje vietoje – Plimute.

Melotitas gyvena pietvakarių Anglijoje po to, kai 2010 m. persikėlė treniruotis.

„Nebūčiau įgyvendinęs savo svajonės, jei būčiau likęs Lietuvoje, o tai labai liūdna“, – sakė paauglė.

Didžiosios Britanijos plaukikams sunkiai sekasi tarptautiniu lygiu, kai kurie spėliojo, kad Milotiti gali susigundyti pakeisti pusę. Atrodo, kad šansų nėra.

„Esu tikrai dėkinga Didžiajai Britanijai, kad suteikė man patalpas, tačiau nėra taip, kad ketinu pakeisti savo pilietybę“, – sakė ji.

„Visada atstovausiu Lietuvai, nes tai mano šalis ir aš ją myliu, bet plaukdamas taip pat atstovauju Plimutui, tad nuopelnas ir jiems“, – pridūrė jis.

Galbūt jos ryžtas, paneigiantis jos švelnius metus, gali būti siejamas su jos sunkiu auklėjimu.

Antrame pagal dydį šalies mieste Kaune, toli gražu ne turtingoje šeimoje, jos mama Ingrida žuvo pėsčiųjų perėjoje, kai Milotičiui buvo vos ketveri.

Jos tėvas Saulius didžiąją vaikystės dalį dirbo užsienyje, kad galėtų išlaikyti šeimą. Jaunąją Rūtą daugiausia augino močiutė, kol ji sulaukė „baisios paauglės“.

Šiuo metu buvo nuspręsta, kad jai ir jos plaukimo karjerai būtų geriausia persikelti į JK pas tėvą.

Soulius, kuris atliko priežiūros darbus baseine, kuriame buvo įsikūrusi Plymouth Leander plaukimo komanda, įtikino vyriausiąjį trenerį Johną Ruddą leisti jai tą vasarą išbandyti. Likusi dalis yra istorija.

„Ji aiškiai buvo gabus vaikas“, – sakė Ruddas. „Ji buvo laisvo stiliaus ir aš maniau, kad tai buvo gražu, bet iš karto buvo aišku, kad jos plaukimas krūtine yra kažkas labai ypatingo.

„Nežiūri į 12-metę ir negalvoji, kad yra olimpinė čempionė, bet jos spyris į krūtinę buvo labai geras.

„Ji taip pat buvo atletiška, todėl manėme, kad klube turime gerą plaukikę, kurią galėtume ugdyti ir tobulinti.

Būtent Milotičio talentas lėmė susitarimą tarp Lietuvos olimpinio komiteto ir Plimuto koledžo, kurio specializacija – elitinių sportininkų, tokių kaip naras Tomas Deilis, ugdymas ir mokymas.

Šalys susitarė padalyti 8500 svarų sterlingų mokesčius už kadenciją, kad plaukikai galėtų pasinerti į plaukimo programą.

Nuo tada olimpinė karūna, sulaukusi vos 15 metų, atnešė šlovę ir aukšto lygio rėmimo sandorį, tačiau Milotit šiomis privilegijomis nesinaudojo tik savo naudai.

Ji nuolat siunčia pinigus į Lietuvą, kad padėtų paremti savo pagyvenusią močiutę ir brolių ir seserų mokslus.

„Ji mano, kad tai, ką gali pasiekti šiame sporte, yra ne atsakomybė, o tikrai geras būdas padėti savo šeimai ir aprūpinti juos kai kuriais jiems reikalingais daiktais“, – sakė Ruddas.

„Rūta žino, kad turi šį Dievo duotą talentą ir su tuo susijusią nuostabią darbo etiką, todėl ji gali sutvirtinti geresnę savo šeimos ateitį.

„Ji taip didžiuojasi, kad gali tai padaryti dėl savo šeimos, ir tai parodo, koks ji nuostabus žmogus. Tokiam jaunam žmogui taip jaustis tikriausiai yra įspūdingiau nei laimėti olimpinį aukso medalį.”

Meilutytė yra nebent nuolanki, kai to spaudžia.

„Buvo ir sunkių, ir gerų laikų“, – sakė ji.

„Visa tai stiprina tave kaip žmogų ir kaip sportininką.

„Mano tėtis ir močiutė visada norėjo, kad būčiau tikras, vertinčiau gyvenimo dalykus ir parodyčiau jų išmokytas vertybes. Esu už tai dėkingas.

„Jei ne mano šeima, būčiau niekas, ir manau, kad jie padėjo man tapti tuo, kuo esu šiandien“.

Tokios atsakomybės prisiėmimas jauname amžiuje gali būti vertinamas kaip papildomas spaudimas, tačiau Ruddas sakė: „Ji yra vienas ryžtingiausių ir ryžtingiausių žmonių, kuriuos aš kada nors sutikau“.

Tai buvo akivaizdu praėjus kelioms valandoms po to, kai paauglė praėjusią vasarą Londono vandens sporto centre įveikė savo dievą ir daugkartinę olimpinę čempionę Rebecca Soni 0,07 sekundės persvara.

Ruudas ir Milotiti baigė interviu po varžybų, dalyvavo oficialioje medalių įteikimo ceremonijoje, atliko antidopingo testus, dar vieną pokalbių etapą, susipažino su Lietuvos prezidentu, kol atsidūrė atletų kaimelyje.

– Žinai, kad tai tik pirmas kartas, tiesa? Ji pasakė Rodui, valgydama savo pelnytus ledus.

Milotiti tikisi papildyti savo pasaulio čempionato medalių kolekciją, kai savaitgalį baigs 50 m plaukimą krūtine. Tačiau Ruudas atsargiai vertina kitus 2016 m. Rio de Žaneiro įvykius.

„Ar bandote iškovoti vieną aukso medalį Rio, ar įveikiate distanciją ir baigiate du bronzos medalius? Jis pasakė.

„Ji mėgsta laisvu stiliumi, o 200 m kompleksinis plaukimas yra tai, ką ji daro tam, kad pasilinksmintų ir atsikratytų kai kurių lūkesčių bei spaudimo.

„Vienintelis dalykas, apie kurį galvoju, yra tai, kad neleisiu, kad kas nors paveiktų mano sėkmę 100 m plaukimo krūtine rungtyje.

Ruddas mato, kad renginio laukia dar daugiau, nors jo mokiniui šią savaitę pavyko pasiekti pasaulio rekordą – 1 minutė 4,30 sekundės.

„Nė viena iš trijų jos lenktynių nebuvo tobula“, – padarė išvadą Ruddas. „Tai buvo bloga pabaiga, blogas posūkis ir bloga pradžia, bet tai mums suteikia prie ko dirbti.

„Ji nori tai padaryti teisingai, o kai tai padarys, manau, kad ji bus pirmoji mergina po mažiau nei 64 sekundžių.