Galbūt Vilniaus kino festivalis temą „Egzistuoti, sugyventi“ apsisprendė jau prieš kelis mėnesius, tačiau besitęsiant Rusijos invazijai į Ukrainą, vargu ar būtų galima pajusti daugiau akimirkos.

Festivalis, šiuo metu vykstantis pramonės dienomis ir filmų peržiūromis, šurmuliuoja lankytojų iš Europos ir už jos ribų, o miestas nori pabrėžti, kad jis yra labai atviras verslui ir turizmui.

Kalbant apie filmus ir vietas, tikrai yra daug pasirinkimų. Be kelių „Vingio“ kino teatrų – tokio kino teatro, kurį rasite daugumoje miestų ir daugumoje festivalių – yra „Basaka Arts Cinema“, kurį pasirinkau „Boiling Point“, kuriame jaučiamas atsipalaidavimas, bet prabangus jausmas. Galbūt taip pat, atsižvelgiant į tai, koks įdomus yra vienkartinis filmas, kuriame Stephenas Grahamas vaidina pavargusį virėją.

Keletas spektaklių taip pat vyksta įspūdingame miesto Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Tokių ne filmų erdvių pavertimas kino teatrais ne visada yra didžiulis hitas – pavyzdžiui, Edinburgo festivalio teatro garsas, kai naudojamas EIFF pasirodymams, yra gana baisus, tačiau Vilniuje jie puikiai padirbėjo. Berlyno „Auksinį lokį“ laimėjusio filmo „Alkaras“ peržiūroje dalyvavo daugybė įvairaus amžiaus žmonių, ir tai buvo bent jau maži, bet klaidingi puodeliai „legendinio“ karšto šokolado ir skanėstų prieš teatrą, kurie atrodė puikiai. šlovės mokyklos knickerbocker Senas. Tada buvo netikėta, kai lauke atsigręžėme nuo ispaniškos šeimos dramos šilumos ir pamatėme krentančius riebius sniego dribsnius.

Nacionalinio operos ir baleto teatro viduje Nuotrauka: Amber Wilkinson

Festivalis, kaip ir miestas, kuriame jis telpa, jaučiasi prieinamas, įvairus ir įtraukus. Kaip minėta anksčiau, visur yra solidarumo su Ukraina ženklų – nuo ​​šviesų baruose iki parduotuvių fasadų ir priešais autobusus. Situaciją paminėjo ir festivalyje dalyvavusieji, tarp jų prodiuseris Otaro mirtis, kuris prieš pirmadienį įvyksiantį lietuviško filmo premjerą pareiškė palaikantis filmo aktorius. Turint omenyje, kad Lietuvai ne kartą teko pretenduoti į nepriklausomybę, nenuostabu, kad jie stipriai jaučia savo artimus kaimynus.

Pats miestas kitais metais švęs 700 metų jubiliejų, o modernaus meno laikrodis šalia Katalikų katedros varpinės skaičiuos dienas – ir, kaip ir didžioji miesto dalis, jame taip pat matomos išskirtinės geltonos ir mėlynos Ukrainos spalvos.

Pagrindinis mano asmeninis atradimas šių metų festivalyje buvo Alcarras, kuris remiasi Carla Simone vaikų ir šeimų fotografijos prisilietimu, rodytu jau 1993 metų vasarą, ir pilnametražis lietuviškas filmas apie gyvenimą, sumaniai iliustruojantis daugybę absurdų ir epizodų. akimirkos, kurios supa mirties apeigas vis dar pakuojant Emocinį smūgį. Pirmasis dokumentinis filmas „Mirror“ taip pat žymi įspūdingą indų režisierių Siddant Sareen ir Deepankun Singh Solanki debiutą. Netrukus pateiksime jums išsamų interviu su Sareen apie jo filmą, kuriame pasakojama apie rūgščių ataką per penkerius metus išgyvenusiųjų grupę, kuri pasiekia tvirtą pasitikėjimo moterimis lygį, todėl atvirauja apie savo patirtį ir viltis.

Industrinis renginys „Meeting Point Vilnius“, kaip ir kiti festivalio dalyviai, šiais metais boikotuoja rusiškus filmus, o rytoj skirs Ukrainai su trimis seminarais politiniu, instituciniu ir kino pramonės lygiu, skirtu ne tik tiesioginiams karo padariniams, bet sutelkti dėmesį į tai, kaip konkrečiai kultūra gali paremti Ukrainos reikalą. Komiteto nariai – Lietuvos kultūros ministras Simonas Keresas ir Europos Komisijos „Audiovizualinės pramonės ir žiniasklaidos paramos programų“ skyriaus vadovė Lucia Rikaldi bei Ukrainos kino pramonės atstovai.

Tarp renginių yra specialus „Sundance“ premijos laureatų „Klondike and Berlinale“ atvejo tyrimas, kurį atliko ukrainiečių režisierė Marina I.R. Gorbach, kuri buvo pristatymo sesijos žiuri narė. 2022 m. „Coming Soon“ parodos sesijai atrinktų 20 projektų buvo atrinkti iš 18 šalių, iš kurių 10 vadovauja moterys.

Tik du lietuvių solidarumo su Ukraina pavyzdžiai. Dešinėje – laikrodis, skaičiuojantis iki Vilniaus 700 metų jubiliejaus Nuotrauka: Amber Wilkinson