Antrojo pasaulinio karo protrūkis, prasidėjęs 1939 m. rugsėjo 1 d., nacių Trečiajam Reichui įsiveržus į Lenkiją, yra vienas iš įvykių, kasmet minimų visoje Europoje.

Tačiau Sovietų Sąjungos invazijos į Lenkiją data – 1939 m. rugsėjo 17 d. – nėra taip plačiai žinoma. Šį įvykį reikia prisiminti, nes jis nulėmė Lenkijos ir kitų Vidurio ir Rytų Europos šalių likimą ateinančiam pusei amžiaus. Lenkai ir kitos regiono tautos Rusiją pažįsta ir jos imperines ambicijas supranta per istorinę patirtį, kurią simbolizuoja rugsėjo 17 d.

Raudonosios armijos įsiskverbimas į Lenkijos teritoriją buvo slaptos nacių ir sovietų pakto, kurį 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašė du valstybės vadovai Joachimas fon Ribentropas ir Viačeslavas Molotovas, dalies įgyvendinimas. Dvi despotiškos imperijos sudarė aljansą ir planavo tarp jų padalyti laisvas Vidurio Europos valstybes.

Vokietijos įtakos sferoje buvo Vakarų Lenkija, Lietuva ir Rumunija, o sovietų kontrolė apėmė rytinę Lenkiją, Latviją, Estiją ir Suomiją.

Lenkijai svarbiausias sutarties padarinys buvo kolektyvinis nepriklausomos Lenkijos valstybės iširimas ir jos teritorijos padalijimas tarp dviejų okupacinių jėgų – nacistinės Vokietijos ir komunistinės Rusijos. Kitos sutarties nuostatos buvo iš dalies pakeistos per ateinančius dvejus metus. Suomija sugebėjo apginti savo suverenitetą 1940 m. žiemos kare.

Tačiau po santykinės nepriklausomybės epizodo Lietuva buvo absorbuota Sovietų Sąjungos. Įvairios detalios pataisos neturėjo įtakos svarbiam sutarties principui – kad Adolfo Hitlerio ir Josifo Stalino imperializmas turi nulemti tos Europos dalies tautų ir valstybių likimus.

Vokiečių okupacijos metu Lenkija patyrė didžiulių žmogiškųjų ir materialinių nuostolių. Naciai nužudė 6 milijonus Lenkijos Respublikos piliečių, įskaitant beveik 3 milijonus Lenkijos žydų.

Jie sunaikino ir sudegino tūkstančius Lenkijos miestų ir kaimų, taip pat šalies sostinę Varšuvą. Jie pavogė daugybę materialinių vertybių ir kultūros vertybių, kurių taip ir nepavyko atgauti. Tik keli vokiečių genocido, naikinimo, karo nusikaltimų, masinio terorizmo ir plėšimų vykdytojai buvo pristatyti Niurnbergo ir Varšuvos tribunolams.

Nors nacistinės Vokietijos nusikaltimus morališkai pasmerkė laisvasis pasaulis, tai nebuvo taikoma komunistinės Rusijos nusikaltimams, kurie liko nenubausti ir dažnai pamirštami.

Sovietų Sąjunga užėmė daugiau nei pusę prieškario Lenkijos teritorijos – tai 22 000 karo belaisvių – lenkų karininkų, policininkų, karių, civilių tarnautojų ir kitų politinių kalinių – išžudymas. Jie buvo sušaudyti, nes Stalinas laikė juos ištikimais tėvynei patriotais ir nenumaldomais komunizmo priešais.

Ji ištrėmė pusę milijono lenkų į gulagus ir priverstinai apsigyveno Sibire bei azijinėje Sovietų Sąjungos dalyje.

Tai buvo žiaurus sovietinės policijos teroras ir ideologinis indoktrinavimas, bandymas slopinti lenkų tautinę tapatybę ir paveldą, prievartinis komunistinių idealų skiepijimas vaikams ir priverstinis tikėjimo atsisakymas.

Nukentėjo ne tik lenkai. Lygiai taip pat nukentėjo Baltijos šalys, estai, latviai ir lietuviai. Kaip ir kitos šalys, kurios pateko į sovietų įtakos sferą po Rusijos pergalės prieš Trečiąjį Reichą.

Kai 1941 m. birželio 22 d. Vokietija užpuolė Stalino Rusiją, nacių ir sovietų paktas žlugo praėjus mažiau nei dvejiems metams po jo sudarymo. Tačiau Vidurio ir Rytų Europos šalių likimą turėjo spręsti vyraujančių imperialistinių jėgų valdovai. .

Sovietai nugalėjo nacius ir 1945 m. užėmė Lenkiją ir visą teritoriją vakaruose ir pietuose iki Elbės, Dunojaus ir Dravos upių. Dalis jų buvo tiesiogiai prijungtos prie Sovietų Sąjungos kaip federacinės valstybės – toks buvo baltų, baltarusių ir ukrainiečių likimas.

Kituose Rusija įkūrė marionetines vyriausybes, sudarytas iš vietinių komunistų, pavaldžių Maskvai – taip nutiko Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Rumunijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje ir Rytų Vokietijoje.

Lenkams Trečiojo Reicho pralaimėjimas nepriklausomybės neatnešė. Pajungimas Rusijos imperijai tęsėsi iki komunizmo žlugimo – dar pusę amžiaus.

Lenkai ir kitos tautos iš tikrųjų išsilaisvino ir atgavo savo valstybių suverenitetą tik 1989 metais lenkų „Vienybės“ judėjimo inicijuotų demokratinių perėjimų metu. Dauguma palaipsniui tapo visateise Europos Sąjungos ir NATO narėmis.

Tačiau bet kurios šalies nepriklausomybė nuo Vidurio ir Rytų Europos Rusijos imperialistams visada buvo dygliukas į šoną.

Kai Maskva atsigavo po sukrėtimo, praradus stalininę įtakos sferą, ji pradėjo judėti link imperijos atkūrimo.

Prisimename karinį išpuolį prieš Gruziją 2008 m. Prisimename žiaurų daugelio laisvės judėjimų Baltarusijoje ir Ukrainoje slopinimą.

Prisimename priešišką Rusijos politiką nepriklausomos Ukrainos atžvilgiu, karinę Krymo ir Donbaso aneksiją 2014 metais bei šių metų vasario 24 dieną prasidėjusį genocidinį karą prieš suverenią Ukrainos valstybę.

Žmonėms, prisimenantiems istorinius įvykius, kuriuos simbolizuoja šios dienos data – rugsėjo 17-oji – nekyla abejonių, kad imperinė Rusija vėl bando užkariauti kitas šalis.

Ji norėjo to, ko norėjo, kai žaidė su hitlerine Vokietija 1939 ir 1940 m., o 1945–1991 metais pati valdė tas šalis.

Rusija visada norėjo kontroliuoti Vidurio ir Rytų Europą, tačiau laisva Lenkija, laisva Ukraina ir visos nepriklausomos regiono šalys niekada su tuo nesutiks. Tai gyvybės ir mirties, tapatybės išsaugojimo ir išlikimo klausimas. Tai mūsų visų ateities saugumo ir gerovės klausimas.

Andrzejus Duda yra Lenkijos prezidentas. Šis straipsnis tuo pačiu metu buvo paskelbtas Lenkijos mėnraštyje Wszystko Co Najwazniejsze, kaip Nacionalinio atminties instituto ir Lenkijos nacionalinio fondo projekto dalis.