Paryžiaus traukinių stotyje ukrainiečių pabėgėliai šiltai priimami

Kelionė iš karo draskomos Ukrainos Anastasijai ir Marijai Starožinskams baigiasi čia – triukšmingoje traukinių stotyje Paryžiaus šiaurės rytuose, kur balandžiai lepinasi popietės saule.

„Mes dėvime žieminius drabužius, atvykstame į Paryžių ir čia visi vasariniai drabužiai“, – apie neįprastai šiltą orą juokiasi Anastasija Starožitska, praėjus kelioms minutėms po to, kai su mama išlipo iš traukinio iš Štutgarto.

„Turime juoktis“, – priduria ji.

Kino režisierių motina ir dukra Maria ir Anastasija Starožinskos, pabėgusios iš namų Kijeve ir ką tik atvykusios į Paryžių. (Lisa Bryant / Amerikos balsas)

Tai buvo maratono kelionė dviems Starožickams – abu kino režisieriams, kurie prieš dvi savaites pabėgo iš gimtojo Kijevo, Rusijai pradėjus bombarduoti miestą, įskaitant pagrindinį televizijos bokštą. Pirmiausia jie išvyko į vakarinį Lvovo miestą – paskui į Lenkiją, Vokietiją, o dabar – Prancūziją, kur apsistos su draugais Paryžiuje.

„Gal savaitę ar dvi mūsų draugai mums padės“, – sako mama Marija. Ir tada mes svajojame apie karo pabaigą.

Laikinas Raudonojo Kryžiaus priėmimo centras ukrainiečiams, atvykstantiems į Gare de l'Est Paryžiaus šiaurėje.  (Lisa Bryant / Amerikos balsas)

Laikinas Raudonojo Kryžiaus priėmimo centras ukrainiečiams, atvykstantiems į Gare de l’Est Paryžiaus šiaurėje. (Lisa Bryant / Amerikos balsas)

Tai atrodo vis mažiau tikėtina, nes kovos jų tėvynėje intensyvėja ir plečiasi. Trys milijonai žmonių jau pabėgo iš Ukrainos – tai didžiausia pabėgėlių krizė Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo.

Daugelis kreipiasi į kaimynines šalis. Tačiau kiti, pavyzdžiui, Starozhiskas, keliauja į vakarus – į tokias vietas kaip Prancūzija, kurioje dabar gyvena apie 13 000 naujų atvykėlių ir kur vyriausybė teigia esanti pasirengusi priimti 100 000 ar daugiau.

„Apsaugosime tuos, kurie pasieks mūsų žemę“, – antradienį sakė prezidentas Emmanuelis Macronas, lankydamasis Ukrainos pabėgėlių priėmimo centre Vakarų Prancūzijoje.

mobilizuoti paramą

Paryžiuje labdaros organizacijos ir vietos pareigūnai telkiasi reaguoti į pabėgėlių antplūdį. Prancūzijos SNCF, kaip ir kitos Europoje, teikia nemokamą pabėgėlių pervežimą.

Raudonojo kryžiaus savanoriai laukia traukiniu atvykusių Ukrainos pabėgėlių Paryžiaus Gare de l'Est.  (Lisa Bryant / Amerikos balsas)

Raudonojo kryžiaus savanoriai laukia traukiniu atvykusių Ukrainos pabėgėlių Paryžiaus Gare de l’Est. (Lisa Bryant / Amerikos balsas)

Gare de l’Est traukinių stotyje naujus atvykėlius pasitinka Prancūzijos Raudonojo Kryžiaus darbuotojai, išlipdami iš traukinių ir nukreipdami juos į laikiną priėmimo centrą, siūlantį maistą ir kitą pagalbą.

Raudonojo kryžiaus darbuotoja Elodie Esteve Gare de l'Est geležinkelio stotyje.  Humanitarinė grupė bendradarbiauja su Paryžiaus miesto pareigūnais ir kitomis agentūromis, kad padėtų naujiems pabėgėliams.  (Lisa Bryant / Amerikos balsas)

Raudonojo kryžiaus darbuotoja Elodie Esteve Gare de l’Est geležinkelio stotyje. Humanitarinė grupė bendradarbiauja su Paryžiaus miesto pareigūnais ir kitomis agentūromis, kad padėtų naujiems pabėgėliams. (Lisa Bryant / Amerikos balsas)

„Dauguma jų yra išsekę“, – sako Elodie Esteve iš Prancūzijos Raudonojo Kryžiaus. „Esame čia, kad pasveikintume juos, praneštume, kad su jais viskas gerai, kad jie yra saugūs, ir vadovautume, atsižvelgiant į tai, ką jie planuoja daryti toliau.

Egzistuoja ryškūs kontrastai tarp šiandieninio sveikinimo ir mišraus Europos atsako į pastaruoju metu didelį prieglobsčio prašytojų antplūdį. Rytų Europos šalys, kurios 2015 m. pastatė barjerus prieš sirus, afrikiečius ir kitus, atvykusius į jų duris, iš esmės sutiko ukrainiečius išskėstomis rankomis.

Gare de l'Est – viena iš dviejų traukinių stočių Paryžiuje, į kurią atvyksta ukrainiečių pabėgėliai.  (Lisa Bryant / Amerikos balsas)

Gare de l’Est – viena iš dviejų traukinių stočių Paryžiuje, į kurią atvyksta ukrainiečių pabėgėliai. (Lisa Bryant / Amerikos balsas)

Neseniai atlikta IFOP apklausa parodė, kad 80 % prancūzų – ir beveik devyni iš 10 vokiečių ir lenkų – palaiko savo šalis, kuriose priimami bent keli pabėgėliai. Priešingai, apklausos parodė, kad mažiau nei pusė prancūzų buvo pasirengę priimti atvykusius 2015 m.

„Noriu padėti, nes ateina vis daugiau žmonių, kurie aiškiai liūdi ir nusižemina“, – sakė jauna lietuvė, vardu Viva, pasirodžiusi Gare de l’Est savanoriauti rusakalbe vertėja. – Tai mažiausia, ką galime padaryti.

Šiuo metu Paryžiuje gyvenanti ukrainietė Natalija Palupnyak savanoriauja Raudonajame kryžiuje, kad padėtų išversti naujai atvykusiems pabėgėliams.  (Lisa Bryant / Amerikos balsas)

Šiuo metu Paryžiuje gyvenanti ukrainietė Natalija Palupnyak savanoriauja Raudonajame kryžiuje, kad padėtų išversti naujai atvykusiems pabėgėliams. (Lisa Bryant / Amerikos balsas)

Netoliese Natalija Palupnyak pirmą kartą vilkėjo baltą švarką su Raudonojo kryžiaus emblema. Iš Vakarų Ukrainos kilusi, o dabar gyvenanti netoli Paryžiaus ji taip pat savanoriškai verčiasi atvykėliams.

„Aš tikrai padėjau, daviau pinigų, bet šis centras yra mano žinutė“, – sakė Palopniak, neseniai grįžusi namo evakuoti savo pagyvenusios motinos į Lenkiją. Jos brolis, gyvenantis Čikagoje, taip pat grįžo namo padėti vykdyti humanitarinę pagalbą.

„Tai, kas vyksta Ukrainoje, neįmanoma“, – pridūrė Palopnyakas. – Tai labai įtempta.

Starožitkų šeimai karas Ukrainoje atrodo beveik nerealus.

„Keista situacija, tiesiog keliaujant po Europą dėl vieno keisto žmogaus prieš pasaulį“, – sakė Anastasija Starožitska, turėdama omenyje Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną.

Motinos ir dukters komanda anksčiau režisavo „Chimerų karą“ – pusiau dokumentinį filmą apie 2014-ųjų konfliktą Rytų Ukrainos Donbaso regione, kuris buvo transliuojamas Europos ir Amerikos kino festivaliuose.

Filme pasirodęs buvęs Anastasijos Starožitskos vaikinas vėl kovoja už Ukrainą. Jos tėvas ir senelis prisiglaudė vakarų Ukrainoje, kur karingo amžiaus vyrams draudžiama išvykti iš šalies.

Ji tikra, kad ir ji sugrįš – su šypsena pažymi, kad jų šaldytuvas Kijeve vis dar pilnas maisto.

„Taip, žinoma“, – sako ji apie grįžimą į namus. „Mums tiesiog reikia laimėti“.

READ  WM | „Whitehot Journal of Contemporary Art“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *