Bet pirmiausia tai yra gurmaniškas miestas. Hales Turgus maisto turgus, pastatytas 1906 m., yra ypatingas malonumas: kaimo moterys parduoda juodą ir medų ruginę duoną ir vytintas dešreles su tipiškais šiuolaikiniais delikatesais, o jose yra viliojantis Baltijos šalių konservų pasirinkimas, įskaitant agrastus ir vaisių vynus nuo šeivamedžio iki šeivamedžio. Rabarbarai, kurių savininkas su pasididžiavimu paaiškins kiekvieno parduodamo lietuviško amatininkų sūrio gabalėlio istoriją.

Tuo tarpu viename geriausių šiuolaikiškų Vilniaus restoranų Ertlio namas (ertlio.namas.it), meniu remiasi kažkada baroko Lietuvos didikams ruoštais patiekalais, naudojant lengvai rūkytas fidas ir arkas, pagamintas iš twarog – varškės ir rikotos – cukraus, rožių vandens ir šafrano, patiekiamas su keptais miško grybais ir tamsiai apelsinu. Švedija.

Bet tik paskutinę apsilankymo dieną tikrai pajutau lietuviškos kilmės drąsą. Susėdus prie arbatos su Vilniaus žydų viešosios bibliotekos ir meno centro direktoriumi Zilvinu Beliausku, pokalbis nuo maisto, būdingo bet kuriam žydų susibūrimui, o, matyt, ir Vilniuje, nukrypo prie tradicinių litvako asmenybės bruožų arba Lietuvos žydas.