Naujas pasaulinis Marso žemėlapis siūlo naują planetos perspektyvą.

Žemėlapis, išleistas anksčiau šį mėnesį, buvo sudarytas iš 3000 JAE erdvėlaivių nufotografuotų vaizdų ir jame pavaizduota raudonoji planeta tikroje jos šviesoje.

„Visos šios spalvos yra normalios Marse“, – sakė Dimitra Atre, NYU Abu Dabio Kosmoso mokslo centro mokslininkė.

Prieš kiek daugiau nei dvejus metus į orbitą aplink Marsą įskridusios Hope’o pagrindinis mokslinis tikslas yra ištirti, kaip dulkių audros ir kitos atmosferos sąlygos šalia paviršiaus veikia greitį, kuriuo Marso oras patenka į kosmosą.

Tačiau orbitoje taip pat yra fotoaparatas.

Kai daktaras Atree pamatė pirmąjį Hope atsiųstą vaizdą, jis pasakė: „Mane pribloškė vaizdo kokybė, kurioje matomas visas diskas“. – Tokio Marso dar nemačiau.

Marso žemėlapiai nėra naujiena. 1890-aisiais amerikiečių verslininkas Percivalis Lowellas panaudojo savo turtą, kad pastatytų Lowell observatoriją Flagstaff mieste, Arizonoje, ir žiūrėdamas į Marsą per 24 colių teleskopą, nupiešė, jo manymu, dirbtinius kanalus, pastatytus Marso civilizacijos. (Veneroje jis pastebėjo į stipinus panašias struktūras; vėliau paaiškėjo, kad jis galėjo netyčia pasuko teleskopą į veidrodį ir žiūrėjo į užpakalinę akies obuolio dalį.)

Kosmoso amžiuje daugelis erdvėlaivių praskrido arba įskrido į orbitą aplink Marsą.

Tačiau ankstesni orbitai, tokie kaip NASA „Mars Global Surveyor“ ir NASA „Mars Reconnaissance Orbiter“, paprastai buvo labai arti Marso paviršiaus, dažniausiai skrisdami orbitose, skirtose skristi per tam tikrą vietą tuo pačiu paros metu. Šie vaizdai suteikė vis ryškesnių paviršiaus detalių, įskaitant kopas, griovius ir riedulius, kurie riedėjo nuo kalvos.

„Tai nuostabūs, gražūs vaizdai“, – sakė daktaras Atrė. – Bet tu nematai visos planetos iš karto. Apšvietimo sąlygos, kurios įvairiose vietose skiriasi, apsunkina vieno globalaus vaizdo kūrimą.

Kitų tipų žemėlapiams apšvietimo sąlygos nėra svarbios. „Global Scanner“ laikė aukštimatį, kuris atmušė lazerio spindulį nuo paviršiaus. Matuojant laiką, per kurį šviesos impulsas nukeliauja į paviršių ir atgal, prietaisas gali išmatuoti kiekvieno paviršiaus kampelio ir plyšio aukštį. Mokslininkai naudojo duomenis kurdami išsamų topografinį žemėlapį.

Žiūrovui matomoje šviesoje Hablo kosminis teleskopas, esantis Žemės orbitoje, gali pamatyti visą Marso pusę. Mokslininkai daugelį šių vaizdų sujungė į pasaulinį žemėlapį, panašų į naująjį Hope erdvėlaivio žemėlapį.

Tačiau Marsas, esantis artimiausiame taške, yra maždaug 34 milijonai mylių nuo Žemės, todėl Hablo vaizdams trūksta ryškumo. Viltis keliauja aplink Marsą elipsės formos orbita, kuri svyruoja nuo 12 400 mylių iki 27 000 mylių virš Marso paviršiaus. Tai daug aukščiau nei Mars Reconnaissance Orbiter, bet daug arčiau nei Hablo.

„Pagalvojome, kad turėtume turėti atlasą, nes galbūt per kelerius metus galėsime atvaizduoti Marsą“, – sakė daktaras Atree. „Taigi pirmiausia turėtume turėti atlasą, kuriame būtų ne tik visos planetos žemėlapis, bet ir parodytume, kaip ji keičiasi per Marso metus.

Daktaras Atree sugebėjo rasti nuotraukų su panašiomis apšvietimo sąlygomis, kad jas sujungtų, o nuotraukas, kuriose debesys užstojo paviršių. Procesas truko mėnesius. „Labai sunku panaikinti visas ribas ir kitus dalykus“, – sakė jis.

Daktaras Otri teigė, kad šiuo metu jis ir jo kolegos rašo mokslinį darbą, kuriame aprašomas jų sukurtas algoritmas. Tas pats metodas galėtų būti taikomas kitiems erdvėlaiviams, besilankantiems kituose pasauliuose, įskaitant penktadienį paleistą Europos kosmoso agentūros Jupiter Icy Moons Explorer arba Juice.

„Šie lediniai mėnuliai atrodo labai gražiai“, – sakė daktaras Atri. „Taigi turėtume turėti galimybę taikyti tą patį metodą.”