Kai 2009 m. ses. Mikaela Rokas atidarė pirmąjį hospisą Lietuvoje, ji nė nenujautė, kad šioje Europos šalyje, kuri kadaise priklausė Sovietų Sąjungai, paliatyvios slaugos pacientams atvers naują pasaulį.

„Mirtis yra pati intymiausia gyvenimo dalis. Ir tiek kartų girdėjau žmones sakant: „Likite su manimi tą akimirką”, – sakė Rokas „OSV News”.

Jis niekada neplanavo tapti Palaimintojo Tėvo Michalo Sopkos Vilniaus hospiso direktoriumi. Daugelį metų ji spintoje turėjo vestuvinę suknelę, o ant piršto – sužadėtuvių žiedą.

„Aš buvau labai atvira savo sužadėtiniui, kad noriu būti vienuole, tačiau priėmiau jo sužadėtuves“, – sakė ji.

Ji kovojo su gyvenimo pasirinkimais, kuriuos turėjo priimti, ir nusprendė ieškoti atsakymų Šventojoje Žemėje. Ji stovi prie Betesdos tvenkinio Jeruzalėje, atsiverčia Bibliją ir skaito apie sergantį vyrą, kuris sako Jėzui, kad niekas nepadės jam įlipti į tvenkinį, kad pasveiktų: „Nėra kam mane įleisti į tvenkinį. .. Vanduo neramu, kai aš einu, kitas teka pirma manęs.” (Jn 5, 2-7).

Šis trumpas pareiškimas: „Nėra kas mane saugotų“ buvo Dievo balsas man, kurio taip ilgai laukiau. Daugeliui žmonių gyvenime reikia kito žmogaus, kuris jiems vadovautų baseine. Jie bus išgydyti ir jų gyvenimas sustiprės, – „OSV News“ sakė Rokas. – Supratau savo vietą Bethesdoje.

Ji paskyrė savo gyvenimą Gailestingumo seserų kongregacijai. Po 12 metų darbo Šv. Kamilio hospise Corso Wielkopolski mieste, Lenkijoje, 2008 m. kardinolas Audreysas Bagis, tuometinis Vilniaus arkivyskupas, pirmą kartą priėmė pasiūlymą statyti hospisą šalyje.

Vilnius – miestas, kuriame šeimininką pasitiko šventoji Faustina Kowalska – iš Jėzaus gavusi regėjimus, kuriuose Jėzus buvo apsirengęs baltu drabužiu, iš jo širdies sklinda raudoni ir balti spinduliai, vadinami dieviškojo gailestingumo atvaizdu. Labdaros departamento kun. Michaelas Sobocco. Kunigas tapo Šv.Faustinos nuodėmklausiu ir dvasiniu vadovu. Jis pavedė Kowalskai nutapyti pirmąjį Dievo Gailestingumo paveikslą, paremtą jo Jėzaus vizija.

Dievo Gailestingumo sekmadienis kasmet švenčiamas sekmadienį po Velykų, o tai šiais metais yra balandžio 16 d. Jį į Visuotinį bažnyčios kalendorių įtraukė 2000 m. šventasis Jonas Paulius II. Lenkijos popiežius jau seniai dalyvauja Dievo Gailestingumo pamaldoje. Šventoji Faustina.

Rokas atvyksta į Mercy City su monetomis kišenėje. „Padėjau tas monetas prie tabernakulio mūsų vienuolyne ir, kaip įprasta, Jėzus man buvo labai nepagaunamas. Aš jam pasakiau: „Jėzau, čia tu turi dolerį. Kurkime iš jo gerovę”.

Šiandien šis hospisas yra gyvybinga gydymo įstaiga, kurios pacientus popiežius Pranciškus pasveikino per apaštališkąjį vizitą Lietuvoje 2018 metų rugsėjį.

„Liga, kančia, skausmas, mirtis yra kažkas, ką galima sakyti, dramatiška, ir man čia smagu, kad šios akimirkos virto triumfu“, – OSV News sakė Rokas. Tūkstančiai pacientų „vaikščiojo“ į kitą pusę.

Nors mirtis yra kasdienis palydovas, Rokas palaiko savo dvasią.

„Mirtis – ne pabaiga“, – sakė ji. „Kai miršta mama ar tėtis, aš sakau jų artimiesiems: „Mama gyva, tėtis gyvas, jie tiesiog pakeitė adresą“.

„Žodis „mirtis“ yra kaip aštrus peilis“, – sakė jis ir pridūrė, kad dažniausiai bando rasti kitus žodžius, kad nenukentėtų pacientų šeimos.

„Aš nebijau mirties, tai yra gyvenimo dalis“, – sakė jis. „Laimingoji vienuolė“ Lietuvos sostinėje garsėja tuo, kad važinėja mikroautobusu, kad apsirūpintų atsargomis savo hospisui.

„Didžiausia klaida, kurią darome, yra tai, kad nekalbame apie mirtį“, – „OSV News“ sakė Rokas. Negalite išvengti mirties, bet galite jai pasiruošti sakydami: „Senelis ar senelis mirė, o anūkai kartais to nežino. Tai neteisinga”.

„Tiesa išlaisvina. Nors tai sunku ir skausminga, ji formuoja teisingą požiūrį” pacientams ir jų šeimoms.

Gerovės srityje mirtis nėra tabu.

„Kai atvirai kalbamės su sergančiuoju apie jo būklę, klausiame: „Ar aš mirsiu? „Klausimas visada užduodamas. Taip, visi vieną dieną mirs, bet šiuo metu turite laiko atlikti daugiau dalykų”, – sako Rokas savo pacientams. „Tai yra paskata žmogui susitvarkyti savo reikalus, palikti šį pasaulį žinodamas, kad padarė viską, ką gali padaryti žemėje.

„Žemiškų verslų uždarymas ir atleidimas suteikia taip reikalingą „kvėpavimą“, – sakė Rokas, pabrėždamas, kad palengvinti paciento fizinį skausmą būtina, kad jis nepažeistas į kitą pusę.

„Niekas nepalieka vienas paskutinę valandą; jie jaučia mūsų prisilietimą, girdi mūsų žodžius. Mes suteikiame jiems vaistų. Į kiekvieną mirštančiojo klausimą pateikiame tikrą ir išsamų atsakymą”, – sakė jis. Nes mirus nelieka vietos melui, o ir menkiausias melas gali būti labai greitai atskleistas.

2020 m. vasarį Rokas atidarė naują vaikų globos namų filialą. Bet tai pacientė iš suaugusiųjų ligoninės, kurią ji nešiojasi giliai širdyje.

„Mano buvęs sužadėtinis išgirdo, kad mūsų ligoninė garsėja gera priežiūra, ir atvežė čia savo mirštančią žmoną“, – OSV News pasakojo Rokas. „Dieve, kai ji išėjo į amžinybę, aš buvau su ja ir tiesiogine prasme laikiau jos kūną. Ji mirė mano rankose.”

„Ši ramybė, išsipildymas ir buvimas žmogumi, kuris tą akimirką dovanoja save, man galingai parodė, kokia didelė dovana yra, kai žmogus atsiliepia į Dievo kvietimą“, – sakė Rokas.

Jai intymumas ir sąžiningumas yra pagrindiniai dalykai, padedantys įveikti baimę. Tik tada ateis ramybė, šypsenos ir geros ašaros.

„Neatidėliok kalbėjimo [to] Kažkas sako: „Aš tave myliu“ iki rytojaus. „Pasakyk man šiandien“, – pasakė ji.

„Hospisas yra ten, kur fiziškai vaikščiojo šv. Faustina ir palaimintasis tėvas Michaelas Sobocco“, – sakė Rokas. Hospiso pastatas, kuriame yra pacientų kambariai, yra greta pastato, kuriame yra paveikslas „Jėzau, aš tavimi pasitikiu“. nudažytas.

Galiausiai Rokas pasakė: Jėzus nori būti žinomas iš tų, kurie rodo gerumą ir meilę kitiems, gerais darbais.

„Iš šios vietos malonė išėjo į pasaulį“, – sakė ji. „Ligoninės pastate, kiekviename kambaryje, yra Gailestingojo Jėzaus paveikslas, o su mūsų pacientais – žodžiai „Jėzau, pasitikiu tavimi“.