1200 metų senumo prijaukintų žirgų laidojimo tradicija Lietuvoje suteikė tyrėjams unikalią galimybę per šimtmečius įvertinti jų dydį, atskleidė, kad šio regiono žirgai iš esmės buvo nedideli, vertinant pagal šių dienų standartus.

Žirgų laidojimo tradicija Lietuvoje buvo ilgiausiai gyvavusi tradicija Europoje, žurnale rašo Jedro Peliciauskinou ir jos kolegos tyrinėtojai. Gyvūnai. Tai lėmė apie 2000 žinomų arklių palaidojimų.

Tradicija laidoti paskerstą arklį šalia žmogaus Europoje ir Azijoje išplito nuo ikikrikščioniškų laikų. Arklys yra arčiausiai žmogaus esantis gyvūnas laidojimo kontekste ir vienintelis gyvūnas, kartais palaidotas taip pat, kaip žmogus.

Arklių, rastų kapinėse Lietuvoje, skaičius labai įvairus – nuo ​​vieno arklio pilkapyne iki 200-300 individų didžiausiuose vikingų ir vėlesnių laikotarpių palaidojimuose Vidurio Lietuvoje.

Savo tyrime mokslininkai išmatavo arklių kaulus ir amžių, rastų kapinėse ir pilyse šiame regione tarp trečiojo ir keturioliktojo mūsų eros amžių. Amžiaus įvertinimai buvo pagrįsti dantimis.

Buvo ištirta beveik 400 arklių skeleto liekanų, tačiau dėl prasto išsaugojimo kiek daugiau nei 200 individų pasirodė tinkami tolesnei dydžio ir amžiaus analizei.

Matavimai parodė, kad apskritai arkliai Lietuvoje III–XI amžiais buvo maži, palyginti su vidurio ir vakarų Europoje ar Skandinavijoje.

3–7 amžių, atstovaujamų 16 gyvūnų iš šešių laidojimo vietų, ketera svyravo nuo 125,4 cm iki 137,7 cm (apie 12,1 val. iki 13,2 val.). Vidutinis buvo 130,2 cm (12,3 valandos).

Išvados apie 8–9–11–12 amžių, vadinamų vikingų laikotarpiu, arklius, daugiausia pagrįsti daugiau nei 100 gyvūnų iš Marvelli laidojimo vietos. Vidutinis žirgų ketera aukštis šiuo laikotarpiu buvo 123,6 cm (apie 12 valandų). Trumpiausias buvo 112,3 cm, o ilgiausias – 141 cm (apie 13,3 val.).

Vėliau XII–XIV amžių kapuose aptikti 24 vikingų amžiaus asmenys, kurių vidutinis ūgis – 127,2 cm (12,2 val.). Trumpiausias buvo 108,2 cm (10,2 ½ h), o didžiausias buvo 150,9 cm (14,3 ½ h).

XIII ir XIV amžių žirgai iš Žemutinės Vilniaus pilies ir Kernavo buvo kiek didesni – atitinkamai 128,1 cm ir 128,2 cm aukščio.

Apskritai vidutinis visų arklių ūgis nuo XII iki XIV amžiaus buvo 127,9 cm.

Didžiausios viduramžių pasagos, apimančios XII–XIII ir XIV a., yra Memelburge, Kryžiuočių ordino pilyje. Čia buvo išmatuoti aštuonių arklių kaulai, kurių vidutinis ūgis – 132,8 cm (maždaug 13 valandų).

Apskritai vikingų laikotarpio žirgai buvo mažiausi per visus 1200 metų Lietuvoje.

12–14 amžiais buvo daug didesnė žirgų įvairovė ir aukštesnių individų ekspansija, kuri svyravo nuo 140 cm iki 150 cm (13,3 val. iki 14,3 val.) ties ketera.

„Mes linkę manyti, kad vikingų laikų arkliai, kurių dydis mažai skiriasi, yra tipiški naminiai arkliai“, – sakė mokslininkai.

Tačiau XII ir XIV amžiais įvyko ryškių pokyčių, smarkiai išaugo faunos įvairovė ir dydis.

Anksčiau mokslininkai teigė, kad didelių ir mažų žirgų funkcija buvo skirtinga: maži naminiai arkliai buvo naudojami kaip gaujos ir traukiamieji gyvūnai, o 130–140 cm (12,3–13,3 val.) žirgai buvo naudojami kaip jojamieji ar karo žirgai.

Tačiau, bent jau kalbant apie lietuvių ir prūsų arklius, mes su tokiu požiūriu nesutinkame.

„Neabejotina, kad maži naminiai arkliukai buvo naudojami ir kaip jojamieji ar net karo žirgai, tai liudija ir nedideli, vos 108-115 cm ūgio arkliukai, kurie iki XIV amžiaus pabaigos buvo laidojami viduramžių kapuose.

„Jie buvo laidojami su kamanomis, papuošalais, o kartais ir balneliais“.

Pavyzdžiui, kape rastas mažiausias viduramžių arklys, kurio ilgis siekė tik 108,2 cm, su kamanų, varpelio ir balno liekanomis, kaip ir dauguma šioje vietoje palaidotų arklių.

Maži vietiniai žirgai taip pat buvo naudojami kaip pakeliai ir lydėti kariuomenę kampanijose.

Kalbant apie amžių, mokslininkai išsiaiškino, kad nuo vikingų laikų buvo laidojami senesni arkliai, o ši tradicija ryškiausiai išryškėjo XII–XIV a. Priešingai, III–VII a. kapuose nerasta vyresnių nei 10 metų arklių.

Jie priėjo prie išvados, kad „visai žirgai Lietuvoje III–XI amžiais buvo maži, palyginti su Vidurio ir Vakarų Europoje ar Skandinavijoje“.

Ryškesni pokyčiai pastebimi viduramžiais.

„Viduramžiais buvo taikomas tas pats paprotys laidoti arklius su balnais ir kita įranga tiek labai mažiems, 108–115 cm ūgio individams, tiek didžiausiems, 140–150 cm ūgio arkliams.

„Tai rodo ne tik didžiulę žirgų, kuriais buvo jojama, įvairovę, bet ir tai, kad vietiniai kariai nevengė naudoti net mažiausių vietinių žirgų.

Jie teigė, kad radiniai vėl pakursto diskusijas apie kavalerijos formavimąsi, kovos būdus ir riterių socialinę sudėtį Lietuvoje.

Tyrimo grupę sudarė Peliciauskinou, Laurinas Korela, Aurelia Zagorskiti ir Viktoriga Mysilicaetu, visi iš Vilniaus universiteto Archeologijos katedros Lietuvoje. ir Zelvinas Irenskis, Justina Sapolito ir Andrius Garbaras su Fizinių mokslų ir technologijų centru, Masių spektrometrijos laboratorijos Vilniuje dalimi.

Piličiauskienė, G.; Corella, L.; Ežerinskis, Z.; Šapolaitė, J; Garbaras, A.; Zagorskaitė, A.; Micelicaitė, V. Arkliai Lietuvos vėlyvųjų romėnų–viduramžių (3–14 AD) laidojimo vietose: dydžio, amžiaus ir datos atnaujinimai. Gyvūnai 2022, 12, 1549. https://doi.org/10.3390/ani12121549

Tyrimas, paskelbtas pagal A Creative Commons licencijagalima perskaityti čia.