Kai važiuoju į Vilnių paminėti Holokausto aukų Lietuvoje, giliai mano širdyje skamba Holokaustą išgyvenusio Shmuelio Deicho ben Menacho atminimas. Skambant šofarui, rabinas Avramas Grotinskis pasidalijo skaudžia Roshashanah istorija Kauno (Kovno) gete. Ir vis dėlto, atėjus laikui pūsti šofarą, instrumentą apgaubė tyla. Deja, praėjus penkioms savaitėms, dauguma susirinkusiųjų į šventines pamaldas jau nebebuvo gyvų, – apibūdino Shmuelis, jau tapusios nacių vokiečių ir jų vietinių kolaborantų aukomis.
Dabar, praėjus maždaug aštuoniasdešimčiai metų, tarp Rosh Hashanah ir Jom Kipuro švenčių, aš vėl atsiduriu Vilniuje, Lietuvoje. Esu dėkingas už Lietuvos parlamento – Seimo Pirmininko kvietimą pasakyti pagrindinį pranešimą Vilniaus geto likvidavimo 80-mečio proga.
Tačiau man skauda širdį dėl naikinimo vietų, kurios kažkada buvo gyvybingos žydų bendruomenės – kur kažkada klestėjo Vilniaus chano studijų salės, šurmuliuojančių žydų turgų ir šurmuliuojančių Vilniaus ir Kauno žydų gatvių aidai. Yra Tai buvo žydų gyvybės kraujas ne tik Lietuvoje, bet ir didžiulėse Europos vietose iki Šoos.
Holokausto siaubo mastas neišdildomai įsirėžė į istoriją. Vokiečių naciai, padedami lietuvių kolaborantų, suplanavo ir žiauriai įvykdė per 200 000 Lietuvos žydų nužudymą. Šio sistemingo žudymo, kuriame aktyviai dalyvauja daugybė vietinių bendradarbių, masinis ir vietinis pobūdis apibūdino Lietuvos Šoa epizodą. Ištisos žydų civilizacijos sunaikinimas Lietuvoje – neišdildoma dėmė tos šalies istorijoje. Tačiau tvirtai tikiu, kad žydų Litos prisiminimai turi gyvuoti.
Lietuvos žydų prisiminimų išsaugojimas
Tai mano antrasis apsilankymas Lietuvoje per nepilnus metus, kur mane paskatino stiprėjantis valdžios supratimas apie Holokausto memorialo problemas. Nors buvo padaryta tam tikra pažanga, dar reikia daug nuveikti.
Itzhak Rudnicki Arad, dar žinomas kaip Dolka, buvo žydų partizanų didvyris iš Lietuvos. Po daugelio metų jis iškilo kaip gerbiamas Holokausto istorikas, didžiąją savo gyvenimo dalį paskyręs Holokausto tyrimams ir atminimui. Galiausiai Tolka tapo Yad Vashem, vieno iš mano žymių pirmtakų, vadovu. Esu tikras, kad Tolka būtų paraginęs priminti Lietuvos vadovams ir piliečiams, kad antisemitas, ypač susijęs su masinėmis žudynėmis, negali būti laikomas „kitaip geru žmogumi“ ar didvyriu.
Lietuva turi ir toliau pripažinti savo vaidmenį holokauste, įskaitant lietuvių bendrininkavimą naikinant žydus. Šis pripažinimas yra skolingas ne tik žydų aukoms, bet ir ateities lietuvių kartoms. Šios misijos pagrindas yra jaunų žmonių mokymas apie šią istoriją.
Turime parodyti nulinę toleranciją antisemitizmui ir karo nusikaltėlių šlovinimui. Nors ir pripažįstami teisūs Lietuvos gelbėtojai, visada turime prisiminti, kad šalyje yra patys baisiausi nusikaltėliai ir aplinkiniai. Tokie vardai kaip Noreika, Škirpa ir Krikštaponis nekelia Lietuvos prestižo, neatitinka tarptautinių tinkamos tautinės atminties normų. Visiškai priešingai.
Yad Vashem yra įsipareigojęs bendradarbiauti su Lietuva, kad būtų skatinami tikslūs Holokausto tyrimai, dokumentacija, švietimas ir atminimas.
Artėjant Yom Kippur, švenčiausiai žydų kalendoriaus dienai, mano mintys natūraliai krypsta į persekiojančius prisiminimus apie žydų Vilnių ir antisemitinį herojų Abba Kovnerį bei apie nepataisomą žydų tautos ir visos žmonijos praradimą. Holokaustas. Praėjus keleriems metams po to, kai alijojo į Izraelį, jo sūnus Sabra kreipėsi į jį: „Tėti, aš norėčiau kada nors su tavimi nuvykti į Vilnių, o tu gali man parodyti, kur tai atsitiko.
„Sūnus nustebo, kai pasakiau: „Tos vietos nebėra“. Žydų gatvės virto žaidimų aikštelėmis, viešaisiais parkais… Kaip ir viso to nebeliko, vieta nebeturi jokios prasmės“.
Kaip ir Kovnerio sūnus, aš siekiau aplankyti vietas, kur tai atsitiko, kad tik susidurčiau su realybe, kad tų vietų „nebėra“. Nepaisant to, turiu pagarbiai nukrypti nuo paskutinės Kovnerio nuotaikos, kad „vieta nebeturi jokios prasmės“. Daugeliui, tarp jų Yad Vashem ir man, Vilniaus ir garsiosios Lietuvos Jeruzalės Jeruzalės atminimas išlaiko gilią reikšmę.
Yad Vashem išlieka atkakliai išsaugodamas ne tik istorinį Holokausto tikslumą, bet ir Europos žydų paveldą prieš sunaikinimą. Norėdami iš tikrųjų įvertinti tai, kas buvo prarasta, turime pripažinti tai, kas buvo anksčiau.
Yad Vashem prisiekia rinkti aukų ir išgyvenusiųjų balsus ir papasakoti jų gyvenimo istorijas prieš paminėdami jų mirties siaubą. Svarbiausia, kad Lietuva turi priimti šį įsipareigojimą tiesai ir atminimui, kad būtų teisingesnis rytojaus.
Rašytojas yra Yad Vashem prezidentas. Prieš paskirtas į prezidento postą, jis ėjo generalinio konsulo pareigas nuo Izraelio valstybės iki Niujorko.
„Aistringas alaus pavyzdys. Nepagydomas alkoholio gėrimas. Bekono geekas. Bendras žiniatinklio narkomanas”.
