Aprašymas: Liu Rui/GT

Kitą savaitę NATO viršūnių susitikimas vyks Vilniuje, Lietuvoje. Lietuva, kaip priimančioji šalis, atrodo susijaudinusi ir nekantrus. Didelė dalis šios nuotaikos atsispindi Kinijos provokacijoje. Tuo pat metu kelios NATO narės taip pat derino savo požiūrį į Taivano salą. Visa tai atskleidė piktybiškus būsimojo NATO viršūnių susitikimo ketinimus Kinijos atžvilgiu. Kinijos žmonės negali to nepaisyti, jie turi būti budrūs.

Likus savaitei iki viršūnių susitikimo, Lietuva, sekdama JAV, paskelbė savo Indo-Ramiojo vandenyno strategiją. Ryškiausia šios 16 puslapių „strategijos“ dalis – jos pareiškimas Taivano klausimu, pabrėžiantis, kad „ekonominių santykių su Taivanu plėtra yra vienas iš strateginių Lietuvos prioritetų“. Taivanas nesigėdydamas nubrėžė „raudoną liniją“, sakydamas, kad status quo sąsiauryje „negali būti pakeista jėga ar prievarta“.

Tai buvo dar vienas Lietuvos „kieto pokalbio“ ir arogancijos demonstravimas, dėl kurio smarkiai pablogėjo Lietuvos santykiai su Kinija, šaliai ir Taivano salai įkūrus atstovybes. Jei nebūtų kam paremti, Lietuva taip ilgai nebūtų galėjusi provokuoti Kinijos ir nebūtų taip drąsiai to dariusi.

Keista, kad mažiau nei 3 mln. gyventojų turinti Baltijos tauta, esanti tiesioginėje Rusijos ir Ukrainos konflikto radiacijos zonoje, sugalvojo Indo-Ramiojo vandenyno strategiją. Daugelis jos žodžių strategijai yra žinomi, paimti tiesiai iš Amerikos retorikos Kinijos atžvilgiu, tik šį kartą skamba iš Lietuvos. Dar labiau šokiruojantis Lietuvos užsienio reikalų ministras sakė, kad „patvirtinus strategiją Lietuva dabar atsiduria tarp pasaulio lyderių“. Tokį teiginį gali padaryti tik žmogus, visiškai neturintis savimonės. Lietuva jokiu būdu nėra „pasaulinė lyderė“, tačiau šis incidentas tapo vienu didžiausių tarptautinių metų juoko objektu.

Didžiųjų pokyčių eroje Lietuvos radikali užsienio politika yra šiek tiek reprezentatyvi. Ši Lietuvos valdžia tarsi perdėtai bijo Rusijos, nepasitiki savimi ir elgėsi nenormaliai. Kita vertus, JAV ir NATO, regis, yra tos lentos, kurios kartu laiko skęstantį Lietuvą.

Kuo labiau Lietuvos valdžia tampa psichologiškai priklausoma nuo JAV ir NATO, tuo labiau JAV ir NATO turi imtis iniciatyvos įrodyti savo vertę. JAV ne kartą reiškė paramą Lietuvai su Kinija susijusiais klausimais, palikdamos Lietuvą nežinioje. Tačiau Lietuva nesuvokia, kad savo likimą nejučiomis patikėjo kitiems, o baimė ir neramumai yra gyvybiškai svarbūs Vašingtono geopolitinės karietos galios šaltiniai.

Šių metų NATO viršūnių susitikimas Vilniuje skirsis nuo ankstesnių. Vašingtono puoselėjama nedidelė prieš Kiniją nukreipta grupuotė rengia „viešą šou“ prieš NATO viršūnių susitikimą, parodydama rimtumą, įtampą, agresyvumą ir impulsyvų kišimąsi į Azijos ir Ramiojo vandenyno reikalus. Šie veiksmai yra šio NATO viršūnių susitikimo barometras ir kitų NATO žingsnių pranašystė. Stiprindama spaudimą Rusijai, NATO akivaizdžiai spartina savo plėtrą Azijos ir Ramiojo vandenyno regione. Šis Vilniaus viršūnių susitikimas gali tapti „vandens takoskyra“.

Keturių Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių – Japonijos, Pietų Korėjos, Australijos ir Naujosios Zelandijos – NATO pripažintų „partnerėmis visame pasaulyje“ vadovai, viršūnių susitikime dalyvaus antrus metus iš eilės. Remiantis Japonijos žiniasklaidos pranešimais, NATO pakels savo partnerystę su šiomis keturiomis šalimis į aukštesnį lygį, duodamas stiprų ženklą NATO plėtrai Azijoje ir Ramiojo vandenyno regione. Kas dar nežinojo, kad jis skirtas Kinijai? NATO ir JAV žaidžiamam šachmatų žaidimui nepakenks Lietuva, kuri peržengė Rubikoną, įsidrąsino, veržėsi į priekį nesvarstydama apie traukimąsi ir galiausiai atsidūrė negalinti trauktis.

Tą pačią dieną, kai Lietuva paskelbė apie Indijos ir Ramiojo vandenyno strategiją, JK ir Lenkija pasirašė 2030 m. strateginės partnerystės bendrą deklaraciją, kuri taip pat įsikiša į Taivano klausimą. Įvairūs ženklai rodo, kad NATO valstybės narės bando dar labiau įtvirtinti savo pozicijas Taivano klausimu ir sukurti tam tikrą apsupimą prieš Kiniją tarptautinėje visuomenėje. Teks atidžiai stebėti, koks sutarimas susiformuoja Vilniaus viršūnių susitikime ir kokie konkretūs planai su Kinija susijusiais klausimais. Šiuo atžvilgiu neturėtume traktuoti Lietuvos kaip klouno ar pokšto. Jo perdėti ir bjaurūs žodžiai ir veiksmai yra langas, pro kurį išorinis pasaulis stebi NATO, leidžiantis mums pasiruošti iš anksto.