Kol šimtai žydų bėga iš Kijevo per Rusijos atakas, daug daugiau lieka ginti šalies, vadovaujami Ukrainos prezidento, vadovaujamo žydų kilmės Volodymyro Želenskio.
Žydai visada buvo ilgos Kijevo istorijos dalis, kurią tūkstančius metų valdė slavų kunigaikščiai, normanai, totoriai, lietuviai, lenkai, rusai, Sovietų Sąjunga, nacistinė Vokietija ir ukrainiečiai. Populiari 1977 m. daina bylojo, kad be žydų Bodilo rajono Kijevas būtų kaip šv. Vladimiras be kryžiaus. Iki Antrojo pasaulinio karo 26% miesto gyventojų buvo žydai. Iki dabartinės Rusijos invazijos į Ukrainą Kijeve gyveno apie 18 000 žydų – mažiau nei 1% visų gyventojų.
Pirmą kartą žydai į Kijevą atvyko 10 amžiuje iš viduramžių Gazarijos provincijos tarp Juodosios ir Kaspijos jūros ir apsigyveno Kijevo Rusios valstijoje. Kol žydai statė ir puoselėjo Kijevą, miestas taip pat kūrė ir kūrė Kijevo žydų tapatybę. Žydų pirkliai finansavo universitetų, mokyklų, ligoninių, turgų, tyrimų institutų, miesto viešojo transporto ir teatrų statybą. Kijevas būtų visiškai kitoks miestas be žydų verslo ir žydiškų komedijų, žydų gydytojų ir teisininkų.
Kaip mokslininkas, parašęs knygą apie žydus Kijeve, žydai buvo priversti palikti miestą, bet aš žinau, kad jie visada sugrįždavo.
Kijevo žiuri ir jos indėlis
Lenkijos-Lietuvos valdžia ir Rusijos imperijos valdovai ne kartą išvijo žydus iš Kijevo XV–XIX a. Iškeldinimai miestą paveikė ekonomiškai, todėl kiekvieną kartą, kai valdžia leisdavo žydams grįžti, jie turėjo kurti savo žydų bendruomenę iš naujo.
Nuo 1835 m. iki 1917 m. vasario mėnesio Rusijos revoliucijos Kijevas legaliai buvo už jos ribų, tačiau buvo apsuptas žydų gyvenviečių balų, leidžiančių daugumai žydų gyventi 15-oje vakarinių Rusijos imperijos provincijų. Kijeve buvo leista gyventi tik tam tikros rūšies žydams: turtingiems pirkliams, aukšto išsilavinimo žydams, į pensiją išėjusiems kariams, įvairių tipų amatininkams. Ši situacija sukūrė keistą Kijevo Jurijaus struktūrą. XX amžiaus pradžioje teisininkai, gydytojai, rašytojai ir žurnalistai sudarė 13% žydų.
Kijevas tapo viena turtingiausių žydų bendruomenių, turėjusių didelę įtaką Rusijos imperijoje. Pagrindinės Brodskių ir Margolinų žydų šeimos buvo tos, kurios daug prisidėjo prie miesto ir vietos pramonės plėtros. Nepaisant akivaizdaus valdžios ir kai kurių vietinių gyventojų priešiškumo, Kijevas visada buvo patrauklus žydams kaip pagrindinis ekonomikos ir kultūros centras.
Šis priešiškumas sukėlė žudynes Kijeve 1881 ir 1905 m. Per 1905 m. žudynes žuvo 100 žydų, keli šimtai buvo sužeisti. Rusijos valdžia taip pat organizavo tai, kas tapo žinoma kaip „Baylisso afera“, kai žydas Mendelee Bayliss buvo melagingai apkaltintas krikščionio berniuko nužudymu Kijeve.
Galimybės Ukrainos Liaudies Respublikoje
Žlugus Rusijos monarchijai, buvo įkurta Ukrainos Liaudies Respublika, gyvavusi 1918–1920 m. Šiais Ukrainos nepriklausomybės metais žydų kultūriniame gyvenime buvo padaryti svarbūs atradimai.
1918 metų sausio 9 dieną Ukrainos parlamentas priėmė įstatymą, garantuojantį centrinės Rados mažumos nacionalinę ir kultūrinę autonomiją. Įstatymas Ukrainos žydams atvėrė daug galimybių kultūriniam vystymuisi, pavyzdžiui, steigė žydų organizacijas ir švietimo įstaigas, kurių Rusijos imperijoje niekada nebuvo.
Deja, 1918–1920 m. pilietinis karas kartu su antisemitinėmis žudynėmis ir plačiai paplitusia anarchija Ukrainoje greitai sužlugdė daugelį šių teigiamų pastangų.
1920 metais bolševikai okupavo Ukrainą ir 1922 metais prijungė ją prie naujai susikūrusios Sovietų Sąjungos.
Įkalinimas sovietų valdžia ir holokaustas
Kijevas yra vienas iš dviejų didžiųjų jidiš kultūros centrų Sovietų Sąjungoje – kitas yra Minskas. XX amžiaus 2–3 dešimtmečiais Kijeve veikė kelios valstybinės žydų švietimo įstaigos. Tai Žydų istorijos ir archeologijos komisija, Žydų proletariato kultūros institutas ir Žydų kultūros skyrius.
Daugelis jidiš rašytojų ir poetų gyveno ir kūrė Kijeve XX amžiaus trečiajame ir trečiajame dešimtmečiuose. Buvo keli periodiniai leidiniai jidiš kalba, trys žydų teatrai ir keletas žydų mokyklų bei klubų.
Trečiojo dešimtmečio viduryje sovietų politika visų tautinių mažumų, įskaitant žydus, atžvilgiu staiga pasikeitė. Užuot skatinusi įvairių tautinių Sovietų Sąjungos gyventojų tautinių kultūrų vystymąsi, valdžia nusprendė propaguoti dominuojančią rusų kultūrą ir užgniaužti visa kita.
Didžioji dalis žydų organizacijų ir įstaigų buvo uždarytos visame Kijeve ir Sovietų Sąjungoje XX amžiaus trečiojo dešimtmečio antroje pusėje. Daugelis šiose organizacijose ir įstaigose dirbusių mokslininkų buvo įkalinti, dalis – pakarti.
Antrojo pasaulinio karo metais Kijevas buvo nacių okupuotas daugiau nei dvejus metus. Daugumą mieste apsistojusių Kavano žydų naciai išžudė per dvi dienas 1941 m. rugsėjį Bobby Yar slėnyje. Priklausomai nuo šaltinio, žydų skaičius gali būti nuo 33 771 iki 100 000.
Žydai, kovoję ar išgyvenę priešakyje palikdami Uralo kalnus, Sibirą ir Vidurinę Aziją, po karo grįžo į Kijevą.
Dėl valstybės antisemitinės politikos nuo 1940-ųjų pabaigos iki komunizmo žlugimo visos žydų institucijos ir organizacijos visame Kijeve ir Sovietų Sąjungoje buvo uždarytos.
Sovietų valdžia, praėjus daugeliui metų po karo, atsisakė pripažinti, kad dauguma Bobio aukų buvo žydai, ir toje vietoje nepastatė paminklo. Kai 1976 metais pagaliau buvo pastatytas paminklas, jis tiesiog teigė, kad ten buvo nužudyti „sovietiniai žmonės“.
Gyvenimas nepriklausomoje Ukrainoje
Žydų gyvenimas Kijeve atgijo po komunizmo žlugimo 1991 m. ir susikūrus nepriklausomai Ukrainos valstybei. Kijeve buvo įkurta daug žydų kultūros ir bendruomenės organizacijų bei mokyklų, vėl atidarytos sinagogos ir košerinės parduotuvės.
Dešimtajame dešimtmetyje daug žydų dėl sunkių ekonominių sąlygų emigravo iš Kijevo ir Ukrainos į Izraelį ir kitas šalis. Šiandien Kijevo žydai laisvai švenčia religines šventes ir dalyvauja žydų kultūriniame bei bendruomeniniame gyvenime. Mieste juos sieja stiprūs emociniai ryšiai.
Tikiuosi, kad ekonominiai, kultūriniai ir asmeniniai ryšiai, kuriuos žydai siejo šimtmečiai, leis daugeliui grįžti į Kijevą, kai leis politinė situacija. Kaip penktos kartos Kijevo žydas, emigravęs į JAV, puikiai žinau šiuos glaudžius ryšius, kurie ne kartą mane sugrąžino į gražų miestą, kuriame gimiau.
„Conversation“ yra nepriklausomas ir pelno nesiekiantis naujienų, analizės ir akademinių ekspertų komentarų šaltinis. Visiškai atsakinga už pokalbio turinį.

„Ankstesnis