Ispanijos valdančioji socialistų partija sekmadienį laimėjo Katalonijos regioninius rinkimus, kurie buvo plačiai vertinami kaip ministro pirmininko Pedro Sanchezo prieštaringo separatistų atleidimo išbandymas.

Socialistai švenčia, jų teigimu, didelę pergalę, nors ir neužteko mandatų valdyti vieni. Tikėtina, kad jų laukia savaites truksiančios derybos ir galbūt pakartotiniai rinkimai, jei nepavyks susitarti. Tačiau pirmą kartą per daugiau nei dešimtmetį jiems gali pavykti suformuoti regioninę vyriausybę, vadovaujamą prieš nepriklausomybę nusiteikusios partijos.

Vėlų sekmadienio vakarą socialistų būstinėje Barselonoje kreipdamasis į šalininkus, partijos lyderis Salvadoras Illa pareiškė: „Pirmą kartą per 45 metus laimėjome rinkimus Katalonijoje pagal vietų ir balsų skaičių. „Katalonai nusprendė pradėti naują erą.

Tačiau Illai, pažadėjusiai pagerinti socialines paslaugas, švietimą ir sausrų valdymą, vyriausybei suformuoti reikės 68 iš 135 Katalonijos parlamento vietų. Sekmadienį jo partija turėjo tik 42 mandatus, o tai reiškia, kad jis turėtų siekti nepriklausomybės šalininkų (Katalonų respublikonų kairiųjų) ir kairiosios komunų partijos paramos.

„Pergalė nereiškia nugalėti“, – prieš paskelbiant rezultatus sakė Barselonos Pompeu Fabra universiteto politikos mokslų profesorius Toni Rodón. Nors Esquerra palaiko Sanchezui Ispanijos parlamente, derybos Katalonijoje – ne. Tikimasi, kad tai bus lengva.

Pagrindinis socialistų varžovas buvo nepriklausomybę pasisakanti partija „Junts per Catalunya“ (Kartu už Kataloniją), vadovaujama Carleso Puigdemonto, kuris agitavo iš tremties Prancūzijoje. Gantzo partija atsidūrė antroje vietoje nedideliu skirtumu, tačiau turėdama 35 mandatus ji nesugebėjo suformuoti vyriausybės su kitomis nepriklausomybę šalinančiomis partijomis, kurios pasirodė prastai.

Esquerros lyderis Pere’as Aragonesas, kuris taip pat yra kadenciją baigiantis Katalonijos vyriausybės vadovas, sušaukė pirmalaikius rinkimus, nes nesurinko pakankamai paramos, kad būtų patvirtintas regiono biudžetas. Sekmadienį iškovojus vos dvidešimt mandatų, jo partijai dabar gresia atsiskaitymas.

Sekmadienio vakarą A. Aragonesas prastus Esquerros rezultatus priskyrė partijos politikams sudaryti susitarimus su socialistais, o tai, anot jo, „piliečių neįvertino“. Jis pridūrė, kad nuo šiol „Esquire“ bus opozicijoje.

Profesorius Rodonas teigė, kad tai aiškiai rodo, kad jis nėra pasirengęs derėtis su Illa, o be Esquerros paramos Katalonija gali laukti naujų rinkimų spalį.

Pasak Pompeu Fabra universiteto politikos mokslų profesoriaus Ignacio Lago, net jei susitarimas nepasiekiamas ir reikia pakartoti rinkimus, „pirmą kartą per daugelį metų nepriklausomybę palaikančios partijos neturi daugumos“.

Separatistų amnestijos klausimas buvo ginčytinas daugelį metų.

Kai S. Sánchezas pirmą kartą atėjo į valdžią 2019 m., jis pasakė, kad nesitrauks, kol bus iškelta teisinė byla prieš J. Puigdemontą ar kitus, kaltinamus separatistine veikla.

Tačiau Sánchezas pakeitė savo poziciją po Ispanijos visuotinių rinkimų praėjusių metų liepą, kai vienintelis jo šansas antrai kadencijai prireikė paklusti M. Puigdemont’o partijos reikalavimams, kuri per naktį tapo karališka laimėjusi septynias parlamento vietas. Sánchezas, žinomas kaip politiškai išgyvenęs, sudarė amnestijos susitarimą su Juntesu, vadindamas tai geriausiu keliu į taikų sambūvį Katalonijoje.

Amnestijos pasiūlymas Ispanijoje nebuvo labai populiarus. Dvi konkuruojančios partijos pernai lapkritį surengė didžiulę demonstraciją prieš susitarimą visose šalies miestuose, o kiti protestai be oficialaus abiejų partijų palaikymo naktomis vyko prie socialistų būstinės Madride.

Vienu metu didžiulė P. Sanchezo statula su ilga į Pinokį panašia nosimi buvo sumušta minios.

Amnestijos įstatymo projektas įstrigo Ispanijos parlamento Atstovų rūmuose po to, kai Senatas jį patvirtino pernai kovą. Taip pat gali būti, kad teisiniai iššūkiai gali uždelsti šį veiksmą.

Madrido regiono vyriausybės vadovė ir centro dešiniosios Liaudies partijos narė Isabel Díaz Ayuso amnestiją apibūdino kaip „labiausiai korumpuotą įstatymą mūsų demokratijoje“.

Remiantis Madride įsikūrusios tarptautinių reikalų tyrimų grupės „Royal Elcano Institute“ paskelbta ataskaita, parama Katalonijos nepriklausomybei niekada nebuvo didesnė nei 20 proc. Tai pasikeitė 2010 m., teigiama pranešime, po euro zonos finansų krizės ir Europos Sąjungos Ispanijai primestos taupymo politikos, paskatinusios Katalonijoje „populistines žinutes apie finansinį maištą“. Didžiosios Britanijos vyriausybės sprendimas 2012 metais leisti surengti nepriklausomybės referendumą Škotijoje sustiprino separatistų padėtį Ispanijoje.

Įtampa Katalonijoje aukščiausią tašką pasiekė 2017 m., kai J. Puigdemonto vadovaujama separatistų vyriausybė nepaisė Ispanijos teismų ir surengė neteisėtą nepriklausomybės referendumą. Po to buvo paskelbta Nepriklausomybės deklaracija, taip pat Ispanijos vyriausybės ryžtasi separatistams, kurie išvarė Katalonijos vyriausybę ir įvedė tiesioginę kontrolę. Devyni politiniai lyderiai buvo įkalinti už nusikaltimus, įskaitant maištavimą, o J. Puigdemont pabėgo į Prancūziją, vos išvengdamas arešto.

Vienas po kito einantys Ispanijos lyderiai, tarp jų ir S. Sanchezas per pirmąją kadenciją, bandė išduoti J. Puigdemontą, tačiau jiems nepavyko.

2021 m. S. Sánchezo administracija laikėsi taikesnio požiūrio į I. Puigdemont’o sąjungininkus, vis dar esančius Ispanijoje, ir atleido devyniems kalėjime.

Pagrindinis šiandienos klausimas, pasak Saragosos universiteto politikos mokslų ir sociologijos profesorės Cristinos Monge, yra tai, ar Katalonijos nepriklausomybės judėjimo „dvasia“ vis dar gyva.

Teigiami Katalonijos socialistų rinkimų rezultatai sekmadienį rodo, kad ministro pirmininko didžiulis lošimas dėl amnestijos pasiteisino, sumažino separatistų įtampą regione ir padėjo normalizuoti Ispanijos ir Katalonijos santykius.

„2017 m. užvertėme nepriklausomybės judėjimo puslapį“, – sakė profesorius Lago.

Regioninės vyriausybės Nuomonių tyrimų centro atliktas tyrimas rodo, kad vis daugiau katalonų – 51,1 proc. vasario mėn., palyginti su 44,1 proc. 2019 m. kovo mėn. – palaiko Ispanijoje likimą.

Profesorius Rawdonas sakė, kad nepriklausomybė nebėra „daugelio rinkėjų prioritetas“, ir pridūrė, kad šis pokytis gali atspindėti bendrą nusivylimą nepriklausomybę šalinančiomis partijomis, o ne susidomėjimo separatizmu mažėjimą.