– Lietuvių režisierė pasakoja apie savo filmą, kuriame pasakojama apie buvusio alkoholiko pastangas atkurti santykius su paaugle dukra, Lečėje pelniusį apdovanojimą.
Devintas žingsnis [+see also:
film review
trailer
interview: Irma Pužauskaitė
film profile]Ir Lietuvių režisieriaus debiutas Irma Poluskaito, baigęs LMU kino mokyklą Los Andžele, subtiliai sprendžia sunkų dalyką. Suvaidinęs Taline ir Kotbuse, filmas, pasakojantis apie buvusio alkoholiko pastangas atkurti santykius su paaugle dukra, buvo atrinktas konkursui m. Lečės Europos kino festivalis Jis laimėjo geriausios kinematografijos, publikos apdovanojimą ir Cineuropa apdovanojimą. Su režisieriumi, esančiu Lečėje, susitikome apdovanojimų ceremonijoje.
Cineuropa: Jūs labai švelniai žiūrite į neveikiančią lietuvių šeimą.
Irma Poloskito: Filme neabejotinai kalbama apie sunkią temą. Bet aš manau, kad net nuo priklausomybės atsigaunantys žmonės turi šiek tiek švelnumo ugdyti viltį. Ir šį lengvumą norėjau įnešti į filmą. Snaudimas, kurį priėmiau, pritrauktų auditoriją, o ne ją atstumtų, nes priklausomybės ir šeimos dramos tema yra linkusi skaldyti, o ne vienyti, todėl norėjau, kad publika jaustųsi įtraukta.
Tačiau jis laikėsi tamsesnės istorijos pusės, palankiai vertindamas šiltus tonus ir naktinę aplinką. Filme yra Šiaurės Amerikos dramos elementų, taip pat operatoriaus Jaceko Podgórskio „lenkų mokyklos“ įvaizdis.
Aš esu šiek tiek be pilietybės: kai esu Amerikoje, esu labai europietiškas; Kai būnu Europoje, esu labai amerikietiškas. Galbūt turėčiau persikelti į Australiją, kad rasčiau tinkamą pusiausvyrą! Aš daug dirbau su šviesa ir man patinka dirbti su įvairiais atspalviais. Manau, kad naktis turi savybių, kurios puikiai tinka istorijai. Atsigaunantys žmonės linkę atsibusti labai vėlai ir nemiegoti naktį. Naktis yra iš esmės graži ir atneša daugiau pagundų, tačiau, kita vertus, rytas yra laikas, kai grįžtama į realybę, kai reikia keltis ir eiti į darbą. Norėjome išsaugoti šį dvilypumą, kontrastą tarp dienos ir nakties. Tai buvo vizualinio aspekto ir istorijos įkvėpimas Baris Dženkinsas“ mėnulio šviesa, o europietiško kino įtaka neabejotina rašymo ir stiliaus prasme, nes su ta kinematografija ir užaugau. Norėjome visuomenei pajusti šios įvairovės skonį.
Muzika, kuri yra universalus elementas, yra tai, kas suartina tėvą ir dukrą.
Filme yra daug muzikos, nes manau, kad ji puikiai reprezentuoja skirtingas veikėjų kartas. Yra kontrastas tarp paauglės dukters, grojančios klasikinę muziką su ragu – sudėtingu instrumentu, atspindinčiu jos auklėjimo sunkumą, ir jos tėvo, kuris yra šokėjas pop trupėje. Tarp šių dviejų žanrų kuriamas dialogas, ir, siekdamas šios pusiausvyros, ilgai kalbėjausi su partitūros autoriumi, Dumas Štrobinskaskurį pažįstu daug metų. Naudojau daug popso fone, kad pavaizduotų ypač tėvą – žmogų, kuris per daug nesigilina, o tiesiog „eina su srautu“ ir priima viską, kas gali nutikti. Apskritai, kai rašau, muzika yra įkvėpimo šaltinis, man jos reikia nuotaikai sukurti.
Filme yra pokštas, kuriame kalbama apie galimą „Rusijos invaziją“, leidžiančią manyti, kad ši idėja yra tikra manija Baltijos šalyse, ką dabar patvirtina invazija į Ukrainą.
Pirmasis scenarijaus juodraštis datuojamas 2016 m. Aktorė, kalbėdama šia linija, Angelina DucaityIš pradžių to nesupratau. Vieta, kurioje filmavome, yra labai arti Kaliningrado srities, kurioje gausu rusų bendruomenės. Būtent todėl išsaugojome aktoriaus lietuvišką-rusišką akcentą Valentinas Novopolskis. Tą akimirką negalėjome įsivaizduoti, kas nutiks. Mano senelis buvo ištremtas į Sibirą, kaip ir mano prosenelis. Daugiau nei manijos, aš kalbėjau apie tai kaip apie saugumo ir apsaugos instinktą. Prasidėjus karui susilaužiau koją ir per socialinius tinklus galėjau dalyvauti protestuose nuo sofos. Tai tragiška situacija, bijau būti europietis. Kai Rusijoje pamačiau buvusios Sovietų Sąjungos vėliavas, buvau priblokštas, jaučiausi pažeidžiamas.
(Išvertus iš italų kalbos)
„Popkultūros geekas. Ekstremalus zombių nindzė. Profesionalus rašytojas. Internetas.”
