Ar XX amžiuje tironų sukurta cenzūros ir propagandos mašina vis dar daro įtaką mūsų laikams? O gal šiandien agresorių diskurse kartojasi ideologinės okupantų klišės? Rusijos pradėtas karas prieš Ukrainą rodo šį faktą. Nuolatiniai Kremliaus bandymai sunaikinti Ukrainą verčia pažvelgti į traumuojančią okupacijos patirtį ir permąstyti imperinius naratyvus, išplitusius sovietų okupuotose teritorijose po Antrojo pasaulinio karo. Lietuvos nacionalinis muziejus Naujajame arsenale vienu metu atidaromos dvi parodos – „Neišspręsta kompozicija. Antrasis pasaulinis karas sovietų Lietuvos mene” ir „Laiko fragmentai ir aidai. Sovietinė cenzūra Rimanto Dečačevičiaus kūryboje”.

Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinis direktorius dr. Rūta Kačkutė sako, kad apie sovietmetį okupuotoje Lietuvoje kalbėti vis dar sunku: praeities traumos ir nepatogios temos vis iškyla, tačiau niekada nebus palankaus laiko apie jas kalbėti.

„Sovietinės okupacijos patirtis – kompleksinis iššūkis, tačiau naujos ideologinės puolimo kontekste labai svarbu kalbėti apie okupuotos Lietuvos patirtį, kolonizacijai panaudotus sovietinius naratyvus, kurie vėl tapo oficialia Lietuvos pozicija. . Agresyvi kaimyninė šalis. Nors Didžiojo Tėvynės karo vaizdavimas pokario Lietuvos mene buvo nustumtas į tyrinėjimų užribį, jis yra neatsiejama mūsų sudėtingos istorijos dalis. Juolab, kad šiuo metu vykstantis karas Ukrainoje yra šiame kontekste, „svarbu suprasti, kaip okupacija gali iškreipti tautos istoriją ir sunaikinti jos kultūrą“, – priduria R. Kakuti.

„Neišspręsta kompozicija“ – mėgstama sovietų meno cenzorių frazė, kritikuojanti kūrinio meninį lygį ir oficialios ideologinės linijos neatitinkančią siužeto interpretaciją. Parodos kontekste ji atkreipia dėmesį į sudėtingas okupuotos Lietuvos meninio gyvenimo peripetijas, sovietmečiu iškreiptus istorinio naratyvo akcentus ir iki šiol kylančius mūsų atminties konfliktus. Parodoje dekonstruojami žymiausi sovietinės Lietuvos dailės kūriniai, įkūniję propagandinį „Didžiojo Tėvynės karo“ (DTK) naratyvą ir atsidūrę istorijos paraštėse.

Paroda „Neišspręsta genezė“. Kuratorius Endre Orbiliti sako, kad dauguma visuomenę skaldančių ar tebeskiriančių meno kūrinių yra istoriniai artefaktai, okupacijos laikotarpio ženklai, o ne estetiniai, kuriais žavimasi.

„Mums svarbus politinis, socialinis ir istorinis šių kūrinių kontekstas ir tai, ką jie liudija režimo engimo praktikas. Žinoma, ne visi parodoje pristatomi kūriniai yra propagandiniai darbai, dažniausiai jie buvo propagandiniai per spaudos konferenciją. pasakojimai, kuriuos jie sukūrė“. „Sovietų. Parodos pavadinimas tapo mūsų koncepcijos akcentu – ieškojome būdų, kaip atskleisti šią sudėtingą, nepatogią ir vis dar neįmintą mūsų istorinės praeities mįslę“, – priduria kuratorė I. Urbelytė.

Neišspręstos kompozicijos atvejo analizė taps tuo pačiu metu Naujajame arsenale atidaroma paroda „Laiko šukės ir aidai“. Sovietinė Remanto Dychavičiaus kūrybos cenzūra.” Šios parodos kuratorių Renatos Kovalkokini ir Virginijaus Seminiati idėja – garsaus menininko kūrinius pristatyti trimis skyriais: draudžiamieji, taisyti ir leidžiami. VII a. 9–7 dešimtmetyje R. Dichavičiaus kūrinių kūriniai sulaukė sovietinės cenzūros kritikos, o tie, kurie netrukdomi perėjo tikrinimo filtrus, dažniausiai jau buvo iš dalies iškreipti autoriaus savicenzūros.

Sovietmečiu fotomenininko Rimanto Dečačevičiaus archyvo stalčiuje buvo laikomos dvi didelės kolekcijos – Aktay ir Lietuvių etnografija. Tačiau norint orientuotis sovietinės cenzūros srovėse ir atitikti privalomų ar leistinų temų bei kodeksų rėmus, reikėjo išminties ir gebėjimo veikti pagal savo taisykles. Atrastas raktas į cenzūros reikalavimus padėjo menininkui VII a. Dešimtajame ir aštuntajame dešimtmečiuose naujovės atsirado taikomojo popieriaus, knygų, piešinių ir plakatų srityse.

Jo kūryba subalansavo meninę kalbą ir sovietinės cenzūros ribas tiek dirbant žurnale „Muxlivs“, tiek leidykloje „Mentis“, tiek dirbant individualiai.

Parodos vyksta naujajame, rekonstrukcijai uždarytame Arsenale – pagrindiniame Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinyje. Iki 1968 m., kai buvo atidaryta pirmoji LTSR istorijos ir etnografijos muziejaus paroda, pastatas beveik du šimtmečius atliko karinę funkciją. Pasirinkta reprezentacinė sostinės teritorija, vaizduojama dalyje eksponatų, ir architektūriniams tyrimams nugriautos muziejaus sienos teoriškai užbaigs parodos naratyvą ir simboliškai užbaigs šį naujojo arsenalo istorijos etapą.

Paroda „Neišspręsta kompozicija. Antrasis pasaulinis karas sovietų Lietuvos mene” ir „Laiko fragmentai ir aidai. Rimanto Dychavičiaus kūrybos sovietinė cenzūra” veiks nuo 2023 m. rugpjūčio 23 d. iki 2024 m. kovo 3 d. Arsenalas, Arsenalo gatvė. 1.