Turime pakalbėti apie Armėniją.

Tai dar viena šalis, priversta į Rusijos įtakos sferą, iš kurios dauguma piliečių nori išeiti ir priimti Vakarus. Jiems reikia Amerikos pagalbos.

Jei mes to nesuteiksime, šalis gali būti visam laikui įstrigusi Rusijos gniaužtuose. Kol Kremlius išblaškytas ir ištemptas Ukrainoje, dabar pats laikas veikti.

Šiandien Armėnijoje vyksta kovos tarp prorusiškų ir provakarietiškų pajėgų. Kas laimės, nulems vietos, iš kurios kilo daugiau nei pusantro milijono amerikiečių, ateitį. Amerika gali padėti pakeisti pusiausvyrą.

Nuo parlamento iki gatvių, žodžių ir kumščių mūšis dėl šalies ateities krypties sustiprėjo po to, kai 2020 metais tauta pralaimėjo savo kaimynui Azerbaidžanui dėl Karabacho teritorijos kontrolės – prieš 30 metų Armėnijos pergalę kare dėl Karabacho teritorijos. Tas pats regionas, nepaisant tarptautinio Azerbaidžano pripažinimo.

Ar Armėnija dabar sudarys taikos susitarimą su Azerbaidžanu, atveriantį kelią ekonomikos atsigavimui toli nuo Rusijos, remiant turtingesnę kaimynę? O gal vyrauja ekstremistinė opozicijos pozicija, kai joks susitarimas neleidžia jai pasitraukti iš regiono ir patekti į Rusijos glėbį?

Kai ima kvepėti lėtas Kremliaus remiamas perversmas, apsimetantis protesto judėjimu, opozicija įgauna persvarą. Ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas patvirtino azerbaidžaniečių pasiūlytą penkių punktų taikos planą. Opozicijos lyderis, buvęs prezidentas Robertas Kocharianas, visiškai atmeta šią arba bet kokią nuolaidą. Ironiška tai, kad jis, atrodo, mielai nusilenkia savo šaliai prieš Kremliaus užėmimą, netgi siūlydamas sujungti savo šalį su Rusija. Kovos parlamente, paradai gatvėse ir sukarinta opozicija smarkiai verčia vyriausybę pasitraukti nuo būsimos gyvenvietės.

Neabejotina, kad taika su Azerbaidžanu yra ilgalaikis Armėnijos interesas. Šalies ekonomika yra griuvėsiuose, o dėl įvairių ginčų dėl žemės ir sienų prekyba su bet kuria jos kaimyne, išskyrus Iraną, tampa neįmanoma. Taika su naftos ir dujų turtingu kaimynu Azerbaidžanu yra akivaizdus Armėnijos ekonomikos liūno sprendimas, tačiau tai negali įvykti, kol nebus pasiektas susitarimas dėl Karabacho. Tačiau kol „konfliktas“ su Azerbaidžanu tęsiasi, Armėnija tebėra ekonomiškai priklausoma nuo Rusijos ir savo ribose privalo įkurdinti Rusijos „taikdarius“, projektuojančius ir saugančius Kremliaus įtaką regione.

Tai neturi būti taip. Kaip amerikietis lietuvis suprantu, koks didžiulis virvės traukimas reikalingas norint išvaduoti jūsų šalį nuo Rusijos kontrolės. Prireikė dešimtmečių Kongreso finansuojamos kampanijos, kuriai vadovavo Amerikos lietuvių bendruomenė, siekiant pirmiausia paremti Lietuvos nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos. Tada dviem dešimtmečiams Rusijos kerštingas kišimasis į šalies vidaus politinius reikalus turėjo būti sutriuškintas.

Devintajame dešimtmetyje ir dešimtojo dešimtmečio pradžioje parama ir lėšos buvo kaupiamos provakarietiškam „Sajūdžio“ judėjimui. Joks sunkvežimis nebuvo pristatytas nė vienam politikui, kuris net siūlė apsigyventi Rusijoje. Tai buvo laisvė arba nieko.

Tačiau Armėnijoje vyksta ne taip. Per pastaruosius du dešimtmečius Amerikos mokesčių mokėtojų pinigai pateko į šalį, nepaisant vadovavimo. Po Krymo, kur prorusiška vadovybė vis labiau suartino Maskvą ir Jerevaną, JAV vyriausybė toliau rašė Armėnijos vystymosi čekius. Neseniai demokratai, tokie kaip Kongreso atstovas Adamas Schiffas, pseudoprorusiškai Karabacho vyriausybei reikalavo iki 50 mln. Šios vyriausybės liaupsios dėl Rusijos pripažinimo ir prievartinės Ukrainos žemių Luhanske ir Donecke „nepriklausomybės“ prieš kelias savaites jam atrodė neproblema.

Vietoj to Amerika šiandien turėtų elgtis aiškiai Armėnijoje, kaip mes padarėme, kai JAV nutraukė sovietų kontrolę Lietuvoje. Tie Armėnijos lyderiai, tokie kaip Pašinianas, kurie remia Vakarus ir ilgalaikę taiką bei ekonominę gerovę su savo kaimynais, nusipelno geležinės paramos. Reikėtų kategoriškai atmesti tuos, kurie palaiko Putiną ir jo paranojiškas caro imperijos 2.0 vizijas. Vidurio negali būti.

Norėdami pamatyti, kaip tai galima padaryti praktiškai, toli ieškoti nereikia. Kaimyninis Azerbaidžanas, remiamas britų, jau pasirinko šį kelią. Energetikos įmonė BP dešimtojo dešimtmečio pradžioje su šia šalimi pasirašė „šimtmečio dešimtmetį“, o dujotiekiai šiandien tiekia dujas į Europą, nes ji skiriasi nuo Rusijos priklausomybės. Ekonominė Azerbaidžano transformacija leido pasitraukti iš Rusijos karinio aljanso Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (CSTO) ir prisijungti prie NATO Partnerystės taikos labui. Jie atsisakė spaudimo prisijungti prie EAEU, Rusijos ekonomikos klubo.

Kita vertus, Armėnija šiandien yra apgulta abiejose. Deja, Pašinianas šiuo metu vadovauja KSSO tuo pat metu, kai Rusija veržiasi į Ukrainą. Šių metų pradžioje Kremliaus prašymu jis buvo priverstas įsakyti koalicijos pajėgoms, įskaitant armėnus, patekti į Kazachstaną – kitą Kremliaus kontroliuojamą buvusią sovietų valstybę, kad numalšintų demokratines demonstracijas, keliančias grėsmę Rusijos interesams. . .

Pašinianas tikrai žino, kad šios sąjungos trukdo daugumos armėnų viltims dėl savo tautos ateities. Kai jis bando išlaisvinti savo šalį, Jungtinės Valstijos turi užtikrinti, kad jis gautų jam reikalingą pagalbą, tačiau netyčia neparemtų tų, kurie priešinasi Armėnijos išlaisvinimui.

Saulius Anužis – lietuvių kilmės amerikietis, 1980-aisiais ir 1990-aisiais Vašingtone agitavęs už JAV paramą provakarietiškam „Sajudžio“ Lietuvos nepriklausomybės judėjimui. Jis yra buvęs Mičigano respublikonų partijos pirmininkas, o šiandien yra Amerikos pagyvenusių žmonių asociacijos „60 Plus“ prezidentas.