Menininkas Leonardas Cohenas visada buvo vertinamas kaip muzikos milžinas, tačiau žmogus buvo paslaptis. Žymiausia žydų dainininkės ir dainų autoriaus kompozicija „Aleliuja“ prasidėjo kaip šventa daina apie karalių Dovydą, tačiau ji tapo ilgalaike populiariąja muzika, kurią aprėpia daugybė dainininkų. Tiek dainininkė, tiek daina yra puikios dokumentinės juostos „Hallelujah: Leonard Cohen, Journey, Song“ tema.

Filmas, apibūdinamas kaip „galutinis Coheno gyvenimo ir karjeros tyrinėjimas“, iš tikrųjų suteikia įžvalgių įžvalgų apie vyrą, jo gilų ryšį su jo žydų tikėjimu ir jo kaip rašytojo procesą. Filmas taip pat yra savotiškas biografinis dubleris apie dainų autoriaus gyvenimą ir garsiausios jo dainos istoriją, kurios abi buvo sunkios kelionės į šlovę.

Režisieriai Danielis Gelleris ir Dina Goldfein sukuria dokumentinį filmą į tris veiksmus, pradedant populiaresne ankstyvojo Coheno gyvenimo ir karjeros biografija, virstančia dainos „autobiografija“ (kaip ji buvo parašyta, daugybė jos versijų ir lėta, netikėtas šlovės kilimas), tada „Atgal į Coheno kelionę“, įskaitant tai, kaip netikėta dainos sėkmė paveikė jo tolesnį gyvenimą.

Šiame dokumentiniame filme panaudota archyvinė ir išsamių Coheno interviu, gyvų pasirodymų ir interviu su jį pažinojusiais filmuota medžiaga. Jo karjeros kelią subalansuoja jo žydų tapatybės ir tikėjimo tyrinėjimai, domėjimasis kabala, ilgas buvimas dzenbudizme ir grįžimas į judaizmą.

Interviu temos – nuo ​​tokių muzikantų kaip Judy Collins, Rufusas Wainwrightas ir Glenas Hansardas iki svarbių Coheno gyvenimo veikėjų, tokių kaip rabinas Mordechai Finley, vadovavęs sinagogai, kurioje Cohenas lankėsi pastarąjį dešimtmetį.

Cohenas gimė Kanadoje turtingoje ortodoksų žydų šeimoje Kvebeke. Lietuvoje gimusio jo motina buvo rabino ir Talmudo mokslininko dukra, o tėvo pusėje buvo ir žymūs žydų gyvenimo veikėjai.

Cohenas į muziką atėjo šiek tiek vėlai, būdamas trisdešimties, kai buvo literatūros sluoksniuose žinomas romanistas ir poetas. Jo rašymas ir dainų tekstai buvo sąžiningi, atviri, gana atsipalaidavę, su sąmoningu ir tamsiu humoro jausmu.

Kai septintojo dešimtmečio pabaigoje jis pasuko į muziką, Collinsas, Bobas Dylanas ir kiti populiarūs roko grandai jį apkabino ir sukūrė kultą. Tačiau jis išvengė plačiai paplitusios šlovės, net jei kiti muzikantai mėgo jo dainas, jų poetines dainas ir giliai apgalvotus tekstus, kurie ne visada tinka elegantiškoms kategorijoms.

Collins, kuri buvo labai populiari su Coheno „Susan“ versija, filme pasakoja apie didžiulį Coheno žydiško auklėjimo poveikį jo kūrybai.

Cohenas buvo paklaustas, ar jis svarstė galimybę pakeisti savo vardą, kaip tai padarė Bobas Dylanas ir kiti, atsisakydami daugiau žydų pavardžių. Cohenas gudriai, griežtai, bet su žvilgančiu žvilgsniu atsako, kad, taip, sugalvojo pasikeisti vardą į labiau žydišką, nes jo pavardė buvo pakankamai žydiška, gudriai sumenkindamas klausimą ir demonstruodamas greitą protą.

Galutinė sėkmė „Hallelujah“, išleista 1984 m. Coheno albume „Different Locations“, suteikė Cohenui vėlyvą karjeros postūmį iki jo mirties, būdamas 82 metų amžiaus 2016 m.

O kaip ta daina? Cohenas prie „Aleliuja“ dirbo daugiau nei septynerius metus ir manoma, kad jame buvo net 180 juodraščių. Tuo metu, kai rašė dainą, Cohenas tyrinėjo kabalą ir žydų tikėjimus. Daina prasidėjo kaip kažkas švento, kai karalius Dovydas sukūrė dainą, kurios parašas 6/8 kartų primena valsą ir gospelo muziką. Cohenas įrašė vulgarią versiją „Įvairiose svetainėse“, kuri nepatiko „Columbia Records“ ir atsisakė publikuoti JAV (nors nepriklausoma kompanija ją išleido).

Cohenui klajojant, dainų tekstai iš šventų virto pasaulietiniais, su kai kuriomis atvirai seksualiomis eilėmis. Tuo tarpu kiti muzikantai pastebėjo dainą. Johnas Cale’as 1991 m. įrašė jo koverį, sujungdamas sakralinės ir pasaulietinės versijos eilutes, o 1994 m. Jeffas Buckley įrašė tą versiją. Muzikos prodiuseris, dirbantis prie animacinio filmo „Šrekas“ (2001), paėmė Buckley versiją ir išvalė žodžius bei įtraukė juos į garso takelį. . gimė fenomenas.

Dokumentinis filmas seka ilgą ir vingiuotą dainos kelią, kuris įgauna labai netikėtų posūkių, ir Cohenas su savotišku tėvišku pasididžiavimu svarsto apie dainos poveikį tolimesniam jo gyvenimui.

Vienas iš įdomiausių filmo aspektų – ištrauka iš Coheno dainų kūrimo žurnalų, leidžianti retą žvilgsnį į jo operaciją. Interviu taip pat palaiko šį dėmesį ir gilinasi į Coheną kaip žydų poetą / dainų autorių ir dvasinį tyrinėtoją. Ilgas gyvenimo Deir Zein laikotarpis, po kurio grįžo į judaizmą ir gyvenimą kaip muzikantas.

Skirtingai nuo kito neseno filmo apie Coheną „Marian ir Leonardas: meilės žodžiai“, šiame dokumentiniame filme daugiau dėmesio skiriama meniniam Coheno gyvenimui, o ne meilės gyvenimui, nors jame kalbama apie Cohen kaip „damų vyro“ reputaciją. Interviu su prancūzų fotografu Dominique’u Isermanu, kuris ilgai bendravo su Cohenu rašydamas „Aleliuja“, privertė ją daugiau kalbėti apie dainą ir dainų kūrimą, o ne apie problemą.

Šiame filme yra tiek daug stebinančių, intriguojančių ir giliai įžvalgių apie Coheno gyvenimą, o bendrai režisieriai Gileris ir Goldvinas puikiai viską sujungia ir supina į smagią ir informatyvią patirtį.