2024 m., sausio 18 d., atidarytas Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejus (LŽKTM). Tai naujas ir didžiausias Žydų istorijos muziejaus filialas prie Vilniaus Gaono, neoficialiai vadinamas Litvakų muziejumi.

Sostinės Pylimo gatvėje 4A, buvusiame Žydų aukštosios mokyklos „Tarbut“ pastate įsikūręs LŽKTM yra pirmasis mūsų šalyje muziejus, pristatantis įvairiapusę Lietuvos žydų istorinę istoriją, kultūrą, papročius ir kasdienybę. ir įvairi paroda. Išsamiu būdu. Viršutiniame aukšte – vienas žinomiausių XX amžiaus Lietuvos žydų menininkų – vilnietis Rafaelis Schvolzas, įamžinęs sugriautus Šiaurės Jeruzalę.

Daug dėmesio skiriama ir kitiems pasaulinio garso lietuviams, gimusiems, gyvenusiems ar su ja susijusiems žmonėms. Tarp jų – Nobelio premijos laureatai Aaronas Kluge ir Bernardas Lownas, menininkai Markas Antokolskis, Jacquesas Lipchitzas ir Néma Arbitblatas, Holivudo žvaigždės Ruth Roman, Al Jolson ir Lawrence'as Harvey.

Keturių aukštų pastate įrengta 17 modernaus dizaino galerijų. Pirmasis pastato aukštas skirtas lankytojų pasitikėjimui ir aptarnavimui, be to, yra edukacinių užsiėmimų salė. Muziejaus eksponatai išsidėstę kituose trijuose aukštuose.

Pasak Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus direktoriaus, istoriko dr. Simonas Strelcovas, „Naujasis muziejus“ atveria naują muziejininkystės puslapį: Lietuvoje nieko panašaus nėra.

„Mes, jaunoji karta, užaugome Holokausto tragedijos šešėlyje, – sakė jis. – Žydų kultūra dažniausiai pristatoma per tą katastrofą, – sakė jis. – Šis muziejus savo ruožtu pasakoja visiškai kitokią istoriją. tai, ko nėra vadovėliuose: tai kultūra, tradicijos, religija, raštas, virtuvė, žaidimai.“ Ir žinomi papročiai ir žmonės, kuriais galime didžiuotis Lietuvoje ir užsienyje. Tikimės, kad muziejuje bus daug įvykių. , įdomūs pokalbiai, diskusijos, peržiūros ir klausymosi seansai „…Tikiu, kad muziejus gražiai ir prasmingai įsilies į Vilniaus kultūrinę erdvę“.

Keistis žodžiais

Pirmajame parodos aukšte atskleidžiami įvykiai ir reiškiniai, suformavę Lietuvos žydų kultūrą, tapatybę ir kasdienybę: istorinis kontekstas, judaizmo religija, gyvenimas štetle, žydų kalbos ir kiti aspektai, nulėmę žydų gyvenimą. Bendruomenė aptarnaujama.

„Religinius tekstus, parašytus hebrajų kalba, palenktus prie knygų, kruopščiai studijavo dažnas žydų bendruomenės narys. Jidiš nuo seno buvo laikoma primityviąja liaudies kalba“, – sako LŽKTM Lew, laidų vedėjas istorikas dr. Ivaras Puška.

XIX – XX amžių pabaigoje. Pirmiausia situacija pasikeitė, atkreiptas dėmesys į tai, kad tai ne tarmė, o atskira kalba. Kaunas tapo hebrajų kalbos sostine, o jidiš – Vilniaus Gaono ir kitų veikėjų dėka – įsitvirtino Vilniuje, į šiaurę nuo Jeruzalės.

Kalbos parodoje dėmesio sulauks ir esperanto kalbos kūrėjas Liudvikas Zamenhofas, siekęs suteikti žmonijai įrankį, kuriuo visi galėtų naudotis ir vienas kitą suprasti.

„Įdomu tai, kad iš jidiš ir hebrajų kalbų pasiskolinti žodžiai, kuriuos lietuviai vis dar vartoja kasdien (Šibra, Pachoras, Bakanas, Chaliavai, Khana, Kepešas), rodo, kad tautinių grupių santykiai buvo ne tik ekonominiai, žydai pasiskolino ir kitą. žodis“ iš lietuvių: bruknė, bulvė, ragana. Mokslinės studijos teigia, kad jidiš kalba Lietuvoje turėjo lietuvių ir lietuvių tarmę“, – sako LŽKTM parodos kuratorė istorikė Dovilė Čypaitė-Gilė.

Didžiausias dėmesys skiriamas judaizmui

Muziejaus Judaizmo galerija – viena svarbiausių ekspozicijų, atskleidžiančių turtingas Lietuvos žydų religines tradicijas. Jis pasirodė X amžiuje. Unikalūs sakraliniai objektai iš Vilniaus Didžiosios sinagogos: kartušai, omidos, Holokausto metu išsaugotos Aron Kodesh durys; rimoni – dekoratyvūs Toros ritinio galai, yadas – žymėjimo lazdelės, skirtos Torai skaityti; Po XNUMX metų kasinėjimo buvo aptiktos šventovės liekanos: XVII a. Atminimo lenta, sinagogos kolonų dalys ir vitražo dalys.

Žydų salėje pristatomos garsiausios Lietuvos giesmės, kurių balsai skambėjo Vilniaus Didžiojoje sinagogoje ir užsienyje.

Muziejuje veikia ir XIX amžiaus pabaigos žydų namų erdvė. Nukelia mus į didelių permainų laikotarpį, kai žydai nebeskaitė tik religinės literatūros, bet pamažu ėmėsi ir pasaulietinės literatūros.

„Didelius savimonės pokyčius, be kita ko, atnešęs švietimo judėjimas „Haskala“ taip pat skatino emigraciją, nes dėl gana griežtų religinių tradicijų ir papročių dalis ryžosi lengvesnio gyvenimo ieškoti svečiose šalyse“, – sako dr. -želė.

Pasiruošę gyvenimui Palestinoje

Atskira parodų salė skirta miestams, kuriuose prieš Antrąjį pasaulinį karą daugiausiai gyveno žydai. „Štetlio gyvenimas buvo atskiras mikrokosmosas, – sakė Ivaras. – Kultūriniai ir ekonominiai ryšiai tarp žydų ir lietuvių bei tarp pačių žydų buvo labai fragmentiški. Visas šias istorijas norėtume sutalpinti šioje patalpoje.” Speciali kartoteka leis sužinoti apie septintojo dešimtmečio štetlų istoriją, miesto sinagogas ir iškiliausias jo asmenybes.

Politinėje salėje eksponuojami žydų politiniai judėjimai ir partijos. „Visiems žinomas sionistų judėjimas, skatinęs keltis į tuometinę Palestiną ir sukurti Izraelio valstybę, tačiau mažai kas žino, kad Lietuvoje prie trobų buvo statomi kibucai, kuriuose žmonės buvo ruošiami gyvenimui m. Lietuva. Palestina“, – sakė Dovili. Taip pat svarbūs tarpukario žydų kultūrinės nepriklausomybės klausimai, Lietuvos veidą pakeitę veikėjai.

Nesenstantys sietynai

Antrasis galerijos aukštas skirtas Lietuvos žydų kūrybai ir pasaulietinei kultūrai: literatūrai, muzikai, teatrui ir menui. Čia taip pat galima pasiklausyti Lietuvos žydų pasakojimų apie jų ir jų šeimos narių santykius su tėvyne bei pamąstyti apie Lietuvos žydų tapatybę formavusius veiksnius.

Čia lankytojai gali sutikti turtingą ir nesenstančią litvakų menininkų plejadą: Abraumas Mabo, Abraumas Sokver, Haim Grady, Abraumas Karpinovičius, Ishuk Miras, Grigoryjus Kanovichius, Jascha Heifetz, Leopold Godowski, Daniel Dolski, Clara Rockmore, Daniel Pomeranc, Benjamin Gorbulski, Benjamin Gorbulski. Leonardas Cohenas.. Anatolijus Šenderovas.

Žydai buvo novatoriai, pirmieji į daugelį Lietuvos miestų atnešė kino teatrų ir fotografijos studijų tradicijas. Iš Lietuvos atvyko ne vienas žmogus, padaręs tarptautinę karjerą kine ar apskritai vizualiajame mene: Al Jolson, Lawrence Harvey, Ruth Rockman, Moyši Vurubišikas (Moi Viras). Ir… David Suchet (Erkile Poirot).

Muziejus muziejuje

Trečiame galerijos aukšte yra Rafaelio Švalco muziejus. Tai atskleidžiama per vieno žmogaus gyvenimo istoriją Sudėtingi XX amžiaus pirmosios pusės įvykiai ir jų nulemti likimai. Menininko darbus muziejui padovanojo Paryžiuje gyvenantys jo sūnūs Miligus ir Aleksandras.

Litvakų muziejus tinka ir jaunesniems lankytojams. Beveik kiekvienoje parodų salėje jų laukia žaidimai, galvosūkiai ir kitos įtraukiančios edukacinės priemonės, skatinančios kūrybiškumą ir padedančios pažinti Lietuvos žydų bendruomenės istoriją.

Muziejaus ekspozicija padės lankytojams atsakyti į klausimus apie tai, kas yra Lietuvos žydas, kas suformavo ir formavo Lietuvos žydų tapatybę, kaip tai paveikė Lietuvos kultūrą. Muziejaus tikslas – skleisti toleranciją tarp kultūrų ir ugdyti empatiją bei tautų sambūvį.

Jis įsikūręs Tarbut vidurinės mokyklos pastate.

Istorinės architektūros pastatas (arch. Tadeusz Maria Rostorowskis), kuriame yra Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejus, buvo svarbus Vilniaus žydų gyvenimo centras. Jis buvo pastatytas kaip prabangių butų kompleksas 1915-ojo dešimtmečio pabaigoje.1916 metais gydytojas Juozapas Epšteinas įkūrė žydų vidurinę mokyklą hebrajų kalba, iš 4 pastatų, nuomojamų mokyklai Belemow gatvėje 3. Po įkūrėjo mirties per šiltinę epidemija, jo vardu pavadinta gimnazija. Aštuntajame dešimtmetyje gimnaziją pradėjo remti „Tarbut“ (hebr. „Kultūra“) organizacija, mokykla pavadinta „Tarbut“.

Muziejaus parodų projekto autorius – architektūros biuras „Processoffice“, vyriausiasis architektas Vytautas Biksa). Muziejaus pastato remonto ir priežiūros projektą parengė UAB „Projektavimo ir Restauravimo institutas“ (projekto direktorė Marija Nemunienė), projektą įgyvendino UAB „Ekstrastatyba“.