Jis buvo vienas iš daugelio aukšto rango diplomatų, politikų ir valstybių vadovų, liepos mėnesį Lietuvos sostinėje vykusiame istoriniame NATO viršūnių susitikime.

„Tai žmonės, su kuriais susiduri aukščiausiojo lygio susitikime“, – sakė Edwardsas. – Tai buvo ypatinga patirtis. Jis buvo ten dirbdamas su Fulbright programa – vienu svarbiausių diplomatinių įvykių pastarojoje istorijoje. „Konsultą gavau per Rytų Europos ekspertų grupę, kurią subūrė mano draugas, JAV ambasados ​​Vilniuje personalo vadovo pavaduotojas, kuris dabar eina konsulo pareigas“, – sakė Edwardsas.

Aukščiausio lygio susitikimo metu Edwardsas susitiko su JAV senatoriumi iš Maine Angus King (I) H’07, Ginkluotųjų tarnybų ir žvalgybos rinktinio komiteto nario. „Turėjome labai įdomią diskusiją apie tai, kaip laimėti pranešimų karą ir išlaikyti paramą JAV vidaus fronte, kad būtų toliau teikiama pagalba Ukrainai, ypač kaimo vietovėse, pavyzdžiui, mano gimtajame Merilando mieste ar tose Meino dalyse, kur „užsienio pagalba“ yra neigiamai vertinama. Tai buvo puikus Bowdoin susitikimas ir tai buvo vienas iš tų laikų, kai jaučiau, kad gyvenu istorija realiu laiku.

Prasidėjus viršūnių susitikimui, Edvardsas jau buvo susipažinęs su Lietuva, praėjusius metus mokęs anglų kalbos vidurinėje mokykloje labai kaimiškoje vietovėje. „Miestas, iš kurio buvau, yra keturios valandos į vakarus nuo Vilniaus ir viena valanda į rytus nuo Baltijos jūros. Tai labai mažas miestelis, mažesnis už Brunsviką.

Priešingai nei NATO susitikimų aukšto lygio diplomatija, per savo mokytojo darbo mėnesius Edwardsas laikė save paprastų diplomatu. „Fulbraito programą finansuoja JAV Valstybės departamentas, todėl ji labai svarbi skatinant žmonių tarpusavio diplomatiją“, – aiškino jis. Dalis Fulbright misijos yra sąmoningai atsidurti izoliuotose vietose, statyti tiltus. Pasak jo, daugeliui jo miesto gyventojų Edwardsas buvo pirmasis sutiktas amerikietis. „Mano kasdienis buvimas yra diplomatijos aktas“.

Buvęs Bowdoino universiteto sportininkas Edwardsas per savo metus Lietuvoje žaidė profesionalų krepšinį („Sportas ten yra religija.“). Apskritai tai buvo puiki patirtis, bet ne be iššūkių, ypač kalbų srityje. „Lietuvių kalba yra sunki, o žmonės, su kuriais gyvenau, taip pat kalbėjo savo tarme, vadinama žemaitiškai. Išmokau tai, ką aš vadinu „išgyvenimo lietuviu“ – 50 procentų lietuvių kalbos, 25 procentai krepšinio žodžių, 25 procentai keiksmažodžių – tai reiškia, kad aš. Aš dabar mėgstu šaradas ir mėgdžiojimą. Su savimi nešiojuosi kišeninį žodyną, tikriausiai mano geriausias draugas Google vertėjasEdvardsas sakė, kad daugelis vyresnio amžiaus lietuvių taip pat moka kalbėti rusiškai, tačiau ši kalba nėra populiari ar plačiai vartojama dėl sudėtingo Sovietų Sąjungos palikimo. „Nors visi keiksmažodžiai yra rusų kalba“, – pastebėjo jis.

„Net ir lietuviams mano miestas buvo nepakartojama vieta, turinti unikalią reputaciją. Kai pasakiau lietuviams, kad sutikau kitur, kur gyvenau, jie a) atsisakė manimi patikėti, b) paklausė, ar man viskas gerai, c) buvo visiškai sumišęs (ypač kai buvau „Aš Plungiškis“). kai pasakė – aš niujorkietis“, bet mano miestui), arba d) atsakė pasibaisėjusiu žvilgsniu ir kažkokiu „Why the“ variantu. [insert French] Ar tu tai padarysi?”

Lietuviai tokie šaunūs, sakė Edwardsas, kad su pasididžiavimu prisipažins. „Taigi, tai gali būti labai izoliuota, ypač mieste, kur mažai žmonių yra artimo amžiaus arba kalba angliškai. Pirmą savaitę draugas man liepė „nustoti sakyti „labas” žmonėms gatvėje”, nes jie manys, kad aš”. Aš išprotėjau. Ypač su ta didele amerikietiška šypsena. Tačiau mano užsirišti „Grateful Dead/Lithuania“ krepšinio marškinėliai – prisiminimas iš tada, kai „Dead“ rėmė nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos kelionę į 1992 m. Barselonos olimpines žaidynes – buvo kaip auksas, ir aš akimirksniu įgijau pagarbą, kai juos vilkėjau.

„Tai buvo labai sunki ir sudėtinga patirtis, bet taip pat labai naudinga ir skatinanti augimą“, – sakė Edwardsas. „Esu labai dėkingas už patirtį ir daugybę santykių, kuriuos užmezgiau su studentais, draugais, kolegomis, močiutėmis, taksistais.

Pasibaigus laikui Lietuvoje, Edwardsas pasiliko ir keliavo po Europą ir atsidūrė Švedijoje, kur yra dabar, bet neilgam. „Kita stotelė yra Venecija, Italija, – sakė jis, – ir mane pasirašė komanda metams žaisti profesionalų krepšinį. Taip pat pretenduoju į Rodo ir Maršalo stipendiją, todėl galbūt studijuosiu m. Oksfordas“.

Pastaba: Edvardso Lietuvos patirtis – ne pirmas kartas, kai jis savo krepšinio įgūdžius naudoja diplomatiniams tiltams tiesti. 2019 m. Edwardsas praleido vasarą mokydamas vaikus Šiaurės Airijoje. Pasaulio piliečių stipendija Pristatė McKean centras. Jis dirbo su Peace Players International – grupe, kurios tikslas – per krepšinį suvienyti istoriškai susiskaldžiusias bendruomenes.