Estijos vardu man didelė garbė kartu su kolegomis iš Latvijos ir Lietuvos gauti šį apdovanojimą už „Europos demokratinių vertybių gynimą“.

Atvirai kalbant, manau, kad šis apdovanojimas turėtų būti įteiktas mano tėvui ir jo amžininkams, nes jie priėmė svarbius sprendimus kuriant Estiją tokią, kokią ją žinome šiandien.

Buvau paauglys, kai Estija atgimė po Sovietų Sąjungos žlugimo. Demokratinės vertybės man turi ypatingą reikšmę – mano auklėjimas ėjo koja kojon su Estijos demokratijos kūrimu.

Kai prieš 31 metus išėjome iš totalitarinio kalėjimo, turėjome nuo nulio kurti laisvą ir atvirą visuomenę. Tai nebuvo lengva užduotis – nors ir palengvėjo, kad žmonės pagaliau buvo išlaisvinti. Demokratinių santykių tarp piliečio ir valstybės atkūrimas nėra tai, ką darote per vieną naktį ir negalite išmokti vien iš knygų.

Pradėjome nuo nulio ar net minuso, nes Sovietų Sąjunga normalizavo korupciją, nebuvo teisinės valstybės – vadinamasis kolektyvinis reikalas visada viršija asmens teises ir laisves. Geriausiai tai iliustruoja faktas, kad sovietų okupacijos metais turėjome praktiškai tik baudžiamąją teisę, kur nebuvo privačios nuosavybės – taigi nebuvo ir asmens teises ginančių įstatymų.

Autokratams nerūpi žmonės, jiems rūpi tik jų valdžia. Praėjusių metų Nobelio taikos premijos laureatas Dmitrijus Muratovas šį klausimą apibūdino tarp, cituoju: „Žmonės už valstybę arba valstybė už žmones“.

Gyvenimas sovietinės okupacijos sąlygomis suformavo to meto mūsų žmonių mentalitetą ir požiūrį – valstybė buvo ne mūsų, o jų – okupantų, todėl buvo gera vogti iš valstybės.

Rinkos liberalizmo ir parlamentinės demokratijos įsigalėjimas reikalavo požiūrio ir tapatybės pasikeitimo – valstybė buvo nebe „jų“, o „mūsų“. Turtas nebėra „jų“, o „mūsų“. Asmenų teisės ir teisinės valstybės principai yra valdymo pagrindas. Tai reiškia, kad reikia išnaikinti korupciją ir sukurti stiprias institucijas, kurios remtų visuomenę ir apsaugotų asmens teises.

Nuo pat pradžių supratome, kad teisinė valstybė yra gerovės pagrindas – jei investuotojai pasitikės jūsų teisine sistema, jie nebijos investuoti į jūsų ekonomiką.

Mes laikomės šių pagrindinių principų ir didžiuojamės viskuo, ką pasiekėme per pastaruosius tris dešimtmečius. Nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios vidutinis atlyginimas Estijoje padidėjo 45 kartus, o vidutinė pensija – 60 kartų. Net ir pakoregavus pagal infliaciją, realusis BVP išaugo apie 3,5 karto, o tai daug greičiau nei visoje Europoje. Dėl to mūsų pragyvenimo lygis sparčiai artėjo prie vidutinio Europos Sąjungos lygio. Proceso metu aplenkėme daugelį vadinamosios senosios Europos šalių, neseniai – Ispaniją.

Šią sėkmę liudija ir mūsų labai aukšta (dažnai aukšta) padėtis įvairiuose tarptautiniuose reitinguose, nesvarbu, ar tai būtų laisvės, skaidrumo, verslo aplinkos, skaitmenizacijos, kibernetinio saugumo ar švietimo kokybės aspektai.

Pažangą, kurią padarėme per pastaruosius tris dešimtmečius, nulėmė per daug veiksnių. Svarbiausia, žinoma, mūsų piliečių noras ir ryžtas siekti geresnio gyvenimo ir kurti geresnę visuomenę. Vyriausybė prisidėjo: per daugelį rinkimų ciklų ji laikėsi principų, kuriuos taip pat pabrėžė Friedrichas Hayekas, įskaitant (1) apdairią pinigų, fiskalinę ir fiskalinę politiką; (2) atviros rinkos ekonomika, skatinanti stiprią konkurenciją ir laisvą prekybą, ir (3) įsipareigojimas laikytis teisinės valstybės / kovoti su korupcija.

Nepaisant įvairaus vidinio ir išorinio spaudimo keistis, iš esmės likome ištikimi šiems principams, kurie iki šiol tapo ir mūsų sėkmės pagrindu.

ponios ir ponai,

Europos demokratinių vertybių gynimas yra valandos tema, kaip ir tada – šiandien mes giname šias vertybes Ukrainoje. Nors esame Europos Sąjungos ir NATO nariai, dabar turime geras sąlygas demonstruoti lyderystę ir prisiimti atsakomybę ginant šiuos principus. Nereikia rimtai ieškoti paralelių su mūsų valstybės kūrimu ir paramos Ukrainai teikimo svarba dabar. Ukraina yra puolama, nes ji yra demokratinė valstybė, nes sukūrė atvirą rinkos ekonomiką ir norėjo tapti ES teisinės valstybės šeimos dalimi.

Šalims, kurios Šaltojo karo pabaigoje nepriklausomybę atgavo arba atgavo, istorija suteikė trumpą galimybę. Estija, Latvija ir Lietuva iš to galėjo pasinaudoti. Nenorime net pagalvoti, kokia būtų mūsų padėtis, jei 2004 metais nebūtume tapę NATO ir Europos Sąjungos nariais.

Nedvejodamas prisimenu naujausią Dmitrijaus Medvedevo – didžiausio Kremliaus režimo propaguotojo – komentarą. Cituoju: „Tai, kad esi laisvas, yra ne tavo pasiekimas, o mūsų nesėkmė“. pabaigos citata. Citavau jį, nes jis įkūnija geriausią iš to, ką daugelis atrado tik dabar – kol žlugo Sovietų Sąjunga, jos ekspansinė kolonijinė ideologija to nepadarė. Rusijos lyderiai taip pat neatsisakė savo tikslo užkariauti naujas teritorijas. Ukraina nėra vienkartinio bepročio klaidingo apskaičiavimo auka. Mes stebime ilgai planuotą Kremliaus kampaniją, kuria siekiama grubia jėga primesti savo kontrolę kaimyninėms šalims, nepaisant žmogiškųjų išlaidų.

Europos Sąjungoje ir NATO dabar turime galimybę sustabdyti Rusijos agresiją. Kremliaus smurtinių ambicijų ženklų buvo visą laiką. Nepaisant to, daugelis ragino dėti pastangas įtraukti Rusiją ir atsižvelgti į jos interesus. Vienas iš to pavyzdžių – 2008 m. NATO viršūnių susitikime Bukarešte priimtas sprendimas nepateikti Ukrainai ir Gruzijai narystės veiksmų plano – dabar Rusija tai aiškiai suprantama kaip silpnybė ir aiškus raginimas kariškai įsitvirtinti Europoje. Dabar mūsų pareiga pasimokyti iš ankstesnių sprendimų.

Negalime kartoti klaidų, kurias padarėme atsakydami į agresiją Gruzijoje, Kryme ir Donbase, kur Rusija užgrobė teritoriją ir nebuvo už tai nubausta. Jokių teisinių pasekmių nekilo.

Jei nepavyks išlikti stipriems ir nustumti agresorių į jo teritoriją bei patraukti baudžiamojon atsakomybėn už karo nusikaltimus ir agresijos nusikaltimus, visai tarptautinei sistemai iškils pavojus. Kaina kyla su kiekvienu delsimu ir dvejonėmis. Sutikti blogį pusiaukelėje vis tiek yra blogio pergalė.

Tie, kurie turi sieną su agresoriumi, turi kitokią patirtį ir požiūrį nei tie, kurie turi daug geresnius kaimynus. Kurdami savo demokratiją, vadovaudamiesi Friedricho Augusto von Hayeko principais, klausėmės savo tarptautinių draugų ir patarėjų. Galbūt dabar pats laikas mūsų išklausyti.

Hayeko fondo tarptautinis prizas kas dveji metai įteikiamas asmenims, kurių veikla buvo išskirtinė kuriant, įtvirtinant ar įtvirtinant liberalią ekonominę ir socialinę santvarką Vokietijoje, Europoje ar kitur pasaulyje.

–

Sekite ERR naujienas Facebook Ir Twitter Ir nepraleiskite atnaujinimo!