Indijos požiūriu Rusijos karas su Ukraina yra mūšis tarp mūsų seniausios partnerės Rusijos ir mūsų naujos draugės JAV. Per pastaruosius du dešimtmečius mūsų santykiai su JAV išaugo įvairiuose sektoriuose – gynybos, technologijų, mokslo, medicinos ir kosmoso tyrimų srityse. Partnerystė neseniai buvo išplėsta Indo-Ramiojo vandenyno regione, įtraukiant visus kvarteto narius. Tuo tarpu mūsų ankstesnė partnerystė su Rusija jos buvusiu sovietmečiu tęsė dvišalius santykius daugelyje sričių. Pavyzdžiui, Indija importuoja gynybos įrangą iš Rusijos už 70 proc. Tačiau nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki šių dienų JAV ir Rusijos nepalaikė draugiški santykiai. Po Šaltojo karo JAV kovojo, kad išlaikytų savo, kaip vienintelės pasaulio supervalstybės, poziciją. Rusija pamažu siekė atstatyti.

Siekdamos išlaikyti savo pozicijas, JAV sudarė aljansus su įvairiomis Europos, Azijos ir Afrikos šalimis. Jungtinės Valstijos yra labiausiai pajėgi šalis pasaulyje formuoti aljansus. Rusijos lyderiai nuolat pyko ant šių augančių aljansų nuo Sovietų Sąjungos žlugimo 1991 m., ypač jos plėtrai į rytus. JAV pažadėjo nesiplėsti į rytus. 1989 metais buvęs JAV valstybės sekretorius Jamesas Bakeris pažadėjo SSRS prezidentui Michailui Gubačiovui, kad NATO nesiplės į rytus. Tačiau po 1991 m. atsitiko priešingai. Be Rusijos gynybinės pozicijos, Rusijos vadovybė taip pat tvirtai ir ryžtingai nusiteikusi, kad Rusija turi būti vėl atstatyta, kad ji taptų didžiąja galia. Šis dizainas yra rusiškos dvasios modelis, kaip parodė istorija. Nayaras ir Paulius rašo, kad per ilgą Rusijos istoriją ji kelis kartus krito, o vėliau energingai atstatyta.

Dabar, nors JAV ir Sovietų Sąjunga nekovojo tarpusavyje tiesiogiai per Šaltojo karo laikotarpį nuo 1945 iki 1991 m., jos kovėsi sumaniai naudodamos įgaliotinius. Po 1991 m. žlugus Sovietų Sąjungai, JAV ir Rusija toliau tyliai kovojo ir jų nuomonės daugeliu klausimų skiriasi – nuo ​​Irako iki Irano, Šiaurės Korėjos ir Afganistano. Dabartinė Ukrainos krizė yra dešimtmečius trukusių skirtingų požiūrių ir politikos kulminacija. Per pastaruosius 30 metų Amerika nuosekliai skatino buvusios Sovietų Sąjungos šalis prisijungti prie NATO. Panašiai Europos Sąjunga priėmė tokias šalis ir buvo atvira Ukrainos narystei, nepaisant pagrindinių reikalavimų trūkumo. Dauguma Ukrainos piliečių nori narystės Europos Sąjungoje. Tačiau šioje politikoje JAV ir Europos valstybės rimtai nuvertino ir neįvertino Rusiją.

Ypač svarbūs Europos lyderiai Vokietijoje, Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje turėjo suvokti, kad vieną dieną iškils rimtas Ukrainos statuso klausimas. Taip yra todėl, kad prezidentas Vladimiras Putinas pastaruosius 20 metų atvirai dalijosi savo nepasitenkinimu NATO plėtra į Rytų Europą. Jis keletą kartų prašė Vakarų šalių sustabdyti šią plėtrą. Vakarai, įskaitant JAV, niekada neįsiklausė į jo susirūpinimą.

Neklausė ir dauguma Ukrainos žmonių bei lyderių. Bet kurioje demokratinėje valstybėje laimi daugumos valia. Dauguma Ukrainos lyderių pradėjo klausytis ir sekti žmonių norus, rinkiminėse kalbose žadėdami siekti narystės ES. Dėl šios priežasties Ukrainos vadovai taip pat ėmė veikti nepriklausomai nuo Rusijos norų. Tačiau Rusija nebuvo pasyvi paleisdama Ukrainą. 2010 metais Viktoras Janukovyčius suprato Putino perspėjimą dėl Europos Sąjungos ir kreipėsi į Rusiją. Šis incidentas sukėlė didelį visuomenės pasipiktinimą ir jis greitai buvo priverstas bėgti į Rusiją. Vis dėlto Putino įtaka buvo įspėjamasis ženklas Ukrainai ir Vakarams. Rusijos įvykdyta Krymo aneksija ir parama separatistinėms grupuotėms 2014-aisiais buvo dar vienas, baisesnis įspėjimas. Tokios nedemokratinės šalys kaip Rusija ir Kinija siaubingai išsigąsta, kai sąjungininkės demokratinės šalys pradeda plėstis link savo sienų. Akivaizdu, kad Rusija čia pajudėjo prieš Vakarus. Tačiau JAV Rusijai ausų nedavė. Europos lyderiams taip pat nepavyko. Jie turėjo pasidalyti savo rūpesčiais su Jungtinėmis Valstijomis ir išdėstyti kitokią Ukrainos politiką.

Jei Vakarai būtų laikęsi savo pažado plėstis į rytus, Ukraina būtų išlikusi taiki kaip neutrali ir buferinė valstybė ir būtų tapusi tiltu tarp Rusijos ir Vakarų. Užuot skatinę narystę NATO, Vakarai galėjo taikiai skatinti Ukrainos klestėjimą ekonominio vystymosi srityje. Užuot svarstyję Ukrainos narystę ES, Vakarai galėjo tiesiog leisti Ukrainai veikti ES pagal atskiras taisykles ir sutartis. Vakarai labai prisidėjo prie dabartinės Ukrainos krizės.

Šiandien Ukrainos žmonės iš esmės yra palikti vieni, su menka Vakarų paramos. Jie kreipiasi į tarptautinę bendruomenę, ypač smunkančią supervalstybę – JAV. Tačiau Vakarai tenkinasi suteikdami jai karines technologijas ir ekonomines sankcijas. Neseniai taikytų sankcijų iš esmės nepakanka. Ankstesniais metais jie Šiaurės Korėjos lyderio netrikdė. Putino jie rimtai netrukdo. Šiuo metu nėra jokios veiksmingos tarptautinės sistemos, kuri užkirstų kelią Rusijos žiaurumams prieš ukrainiečius.

Koks yra Indijos vaidmuo šioje kritinių tarptautinių veiksmų tuštumose? Na, Indija turėjo puikią galimybę veikti, kai Rusija šį mėnesį pradėjo savo invaziją. Rusija paskelbė Donbaso regioną pietryčių Ukrainoje, kurį sudaro Donecko ir Luhansko miestai, nepriklausomomis valstybėmis. Šiuo metu bejėgė Ukrainos vyriausybė, be kita ko, kreipėsi pagalbos į Indiją, prašydama ministro pirmininko Modi atsisakyti protokolo ir Rusijos prezidento sustabdyti karą. Ką Modis pasiekė pokalbyje su Putinu? nieko. Netrukus televizijos filmuota medžiaga atskleidė, kad Rusijos tankai žygiuoja į Ukrainos sostinę Kijevą. Jo įsikišimas nepadėjo išgelbėti Ukrainos žmonių, užsieniečių ir studentų nuo baisių išbandymų. Ukraina yra labai nepatenkinta Indijos požiūriu, o Rusija giria Indijos poziciją.

Priešingai, popiežius Pranciškus atsisakė visų ceremonijų. Jis nuėjo į Rusijos ambasadą Vatikane ir protestavo prieš karą. Vatikanas turėjo mažai įtakos Rusijai ir protestas nieko nepasiekė. Rusija, beje, įtariai žiūri į Romą. Vadovai tikėjo, kad Šventasis Sostas planavo Sovietų Sąjungos iširimą. Tačiau esmė ta, kad Indija, siekianti didelės galios, turėjo būti ryžtingesnė. Ji turėjo pasinaudoti krize kaip galimybe įrodyti savo gebėjimą stipriai prisidėti prie taikos pasaulyje. Didžiausias Indijos susirūpinimas krizės metu buvo įstrigusių studentų iš Ukrainos universitetų gabenimas oru. Tačiau Indija neturi pamiršti savo pasaulinės atsakomybės. Ji turi atidėti kai kurių pigių politinių mylių tikslą ir parodyti savo įsipareigojimą siekti aukštesnių tikslų. Tai labai padės jai siekti tapti supergalia.

Ką dabar gali padaryti Indija? Modi vyriausybė nieko nedarys, kad sustabdytų karą. Tačiau Indija turi imtis drąsių žingsnių, kad suvienytų įvairias krizės dalyvius – JAV, Europos Sąjungą, Ukrainą ir Rusiją. Net jei ji nieko nepasieks, Indijos drąsa padidins jos tarptautinę padėtį. Indija turėtų susilaikyti nuo įtampos didinimo. Tiesioginės išorinės karinės intervencijos Ukrainoje galimybės nėra. Vakarai neprieštaraus Rusijai branduoliniais pavojais.

Indija turi spręsti esminį krizės klausimą – galimą Ukrainos narystę NATO ir Europos Sąjungoje. Turėtumėte paskatinti NATO nares ir Europos Sąjungą nustoti skatinti Ukrainos narystę. Indija gali nusiųsti užsienio reikalų ministrą į šias šalis daryti spaudimą. Kadangi Putinas nori tokios politikos, jis klausys Indijos. Tai gal ir nėra ideali Ukrainos žmonėms ar Vakarų šalims, bet priartins abi puses prie tvirtų derybų ir taikos.

Indija anksčiau buvo drąsi. Šaltojo karo pradžioje Pandit Nehru buvo pakankamai drąsus ir kalbėjo apie pagrindines bet kokių pagrindinių kapitalistinių ir socialistinių valstybių problemų priežastį. Indija turi susidoroti su tikrove. Jei Indija taip elgsis, pasaulis ją palaikys. Tačiau jei Indija išvengs pagrindinės problemos priežasties ir sprendimo, tai tik prisidės prie nuolatinių Ukrainos kančių.

Susijęs