Legenda byloja, kad XIV amžiaus pradžioje Lietuvos didysis kunigaikštis ėjo į medžioklę. Vieną naktį jis sapnavo didžiulį geležinį vilką, o tada kunigas jam pasakė, kad tai ženklas, kad reikia įkurti miestą, kuriame jis miegotų.
Nesvarbu, ar atsiradimo istorija tikra, ar ne, šiandieninė Lietuvos sostinė Vilnius pirmą kartą dokumentuose ir laiškuose paminėtas buvusiu Vilniaus pavadinimu 1323 m. – šiemet, valdžios akimis, švenčiant miesto 700 metų jubiliejų. .
Miestas jubiliejų mini visus 2023 metus įvairiais festivaliais, vizualiojo meno parodomis, paskaitomis ir kt. „Vilniaus 700“ organizatoriai primygtinai reikalauja, kad žydus ir temas į šventes įtrauktų įvairiu programavimu.
Kadangi nuo XIX amžiaus pradžios Vilnius daliai miesto buvo vienas svarbiausių žydų centrų pasaulyje, vadinamas Šiaurės Jeruzale.
Maždaug pusė miesto buvo žydai, tai buvo žydų kultūros jėga, gilus jidiš ir hebrajų literatūros šaltinis. Iki 1910 m. mieste buvo daugiau nei 100 sinagogų, žydų mokyklos, leidiniai ir labdaros bei politinės organizacijos.
Tamsioji žydų istorija Lietuvoje
„Žydų bendruomenė yra neatsiejama Vilniaus praeities ir dabarties dalis, atliekanti svarbų vaidmenį kasdieniame miesto gyvenime“, – elektroniniame laiške rašė Vilniaus mero pavaduotojas Thomas Gulpinas.
Tačiau šį savaitgalį sukanka niūri sukaktis: sukanka 80 metų nuo galutinio Vilniaus geto – žydų geto, kurio beveik 50 000 žydų žuvo nuo nacių rankos – likvidavimo.
Šeštadienį Lietuvos premjerė Ingrida Šimonaitė kartu su kitais žygiavo iš buvusio miesto žydų geto į Panerius – miško vietovę, anksčiau vadintą Bonariu, kur naciai ir jų vietiniai kolaborantai per trejus metus Holokausto metu nužudė 70 000 žydų, daugiausia lietuvių. .
Dvynių istorinės atminties sukakčių paminėjimas smarkiai sumažino įtampą Lietuvoje, kai kaimyninėje Lenkijoje ir Latvijoje valdžia sumenkino vietinių kolaborantų vaidmenį vykdant žudančius nacių planus.
Mieste gausu paminklų lietuviams, kovojusiems su naciais prieš Sovietų Sąjungą, todėl 700-ojo gimtadienio šventėje ši istorija tampa ir tiesiogine, ir simboline.
„Tarp noro švęsti ir šios istorijos, kuri nelabai turi ką švęsti, tvyro neįveikiama įtampa“, – sakė vilnietis Limonis Prietis, kurio knygoje „Vilnius: svetimšalių miestas“ miesto istorija nagrinėjama per keliautojų įžvalgas. Didžiausias iššūkis, anot jo, yra tai, kad „viskas, kas sakoma apie miestą, yra atskirta“.
Keletą tūkstančių šiandien Vilniuje gyvenančių žydų sieja giminystės ryšiai su tais, kurie žuvo per Holokaustą, sakė Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės vadovė Faina Kuglianski. Anksčiau šiais metais duotame interviu jis sakė, kad bendruomenė labiau pasiryžusi paminėti geto jubiliejų nei pats miestas.
„Užtikrinu, mes, Lietuvos žydų bendruomenė, šios datos nepamiršime“, – sakė jis.
Kaip prisimenama Lietuvos Holokausto istorija, tapo didele drama 2019 m., kai Čikagos mokytoja Sylvia Foti išleido knygą, kurioje išsamiai aprašoma, kaip jos senelis – generolas ir buvęs nacionalinis didvyris – sutarė su naciais. žydai.
Knyga sukėlė sensaciją. Lietuvos Seimas vėliau balsavo už Nacionalinio genocido tyrimo centro vadovą Adą Jakubauską, kuris tvirtino, kad Noreka bandė gelbėti žydus; Centrui raštu kreipėsi 17 istorikų, skųsdamiesi, kad Jakubauskas kenkia jų tyrimų kokybei. Savo ruožtu Jakubaskas apkaltino save Izraelio ir Rusijos spaudimu apkaltinti dalyvius lietuvius be įrodymų.
Tačiau šalis ir toliau mini Holokaustą, nekreipdama dėmesio į lietuvių vaidmenį jį įgyvendinant. Izraelio Holokausto memorialo komisijos vadovas Dani Dayanas šią savaitę neeilinėje Lietuvos parlamento sesijoje pareiškė, kad „šalis ir toliau turi pripažinti, kad daugelis per Holokaustą nužudytų Lietuvos žydų žuvo nuo savo sąjungininkų lietuvių rankos“. Tautininkai ir lietuviai taip pat dalyvavo naikinant žydus kaimyninėse šalyse.
Toks pripažinimas nėra pagrindinė „Vilniaus 700“ programos dalis, nes jame akcentuojamas šventės akcentas yra laimingos vietos žydų istorijos akimirkos.
Kulpinas išvardijo žydų tematikos projektus, kurių miestas ėmėsi kartu su 700 metų jubiliejumi: Neatrastų Vilniaus miesto ekskursijos, pabrėžiančios miesto žydų istoriją; miesto dalyvavimas atstatant didžiąją nacių sugriautos Vilniaus sinagogą; itin įtakingo XVIII amžiaus Vilniaus chano rabino mauzoliejų atnaujinimas ir žydų kapinių tvarkymas; ir graffiti meno projektas „Sienos, kurios prisimena“, kuriame menininkai piešė vaizdus, primenančius miesto žydų bendruomenės klestėjimo laikus.
„Tuo pačiu Vilnius gerbia dabartinius žydų papročius ir tradicijas, pavyzdžiui, kasmet kartu su vietos žydų bendruomene švęsdamas Chanuką“, – rašė Kulbinas.
Iki spalio 15 d. veiksiantis paviljonas Lietuvos nacionaliniame muziejuje atkuria Vilnių tokį, koks jis buvo prieš 200 metų – miesto žydų klestėjimo aušroje.
Tuo tarpu žydų bendruomenė prie „Vilniaus 700“ skėčio rengė renginius, susijusius su geto jubiliejumi. Anksčiau šį mėnesį Shimonide dalyvavo parodoje ir koncerte, skirtoje likvidavimo metinėms paminėti buvusios Žydų tarybos būstinės žydų gete kieme.
Ketvirtadienį Vilniaus mieste pradėtas rengti memorialinis maršrutas – „Panerik Gelias“ arba Panerijos kelias, pavadintas 100 000 žmonių, tarp kurių daugelis buvo žydų, žudynių Antrojo pasaulinio karo metais – kur buvo rengiamos procesijos. Tą pačią dieną ir 24 d.
Pasak miesto pareigūno praėjusią savaitę, papildoma ekspozicija „Sielos žaizdų gydymas“ „atskleidžia jaunų moterų, vyrų ir moterų, išgyvenusių žiaurias Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto sąlygas, trauminius išgyvenimus ir dilemas.
Kai kuriais atvejais Vilniaus ir Vilniaus geto istorijos buvo minimos kaip vienas iš oficialių Vilniaus 700 renginių. Liepą prie buvusios Vilniaus geto žydų tarybos vykusiame koncerte amerikiečių kompozitorius ir legendinės „Bang on a Can“ muzikos grupės įkūrėjas Michaelas Gordonas, kurio tėvas užaugo ne Vilniuje, pristatė originalią kompoziciją devyniems trombonams.
Kiemas yra sodo idėja. Į jį kreipėsi „Vilniaus 700“ muzikinio komponento organizatoriai, kurie atsiuntė sąrašą svetainių, kuriose galėtų pristatyti originalias kompozicijas. Savo atsakyme jis sakė: „Didžioji, ilga ir šlovinga žydų kultūros istorija, pasaulietinė ir sakralinė, yra Vilniuje, ir nė viena iš šių vietų nėra žydų vieta. Ar galime laikyti žydų vietą? Jie atsakė, taip, puiku.
Gordonas kiemą pasirinko iš dalies dėl jo siejimo su žydų menu: vienoje kiemo pusėje stovėjo jidiš teatras; Kitoje – jidiš konservatorija. Miestą sieja asmeninis ryšys su jo tėvu litvaku Gordonu, ketvirtajame dešimtmetyje gyvenusiu Vilniuje. Savo kompoziciją jis pavadino „Vibracija“.
Į koncertą susirinko apie 300 žmonių, sakė Gordonas, šiek tiek kalbėjęs apie renginį apie „žydų kultūros buvimą Lietuvos istorijoje“.
„Aš tuo džiaugiausi“, – sakė jis. „Jaučiau, kad tai mano pareiga… Oho, aš turiu galimybę pagerbti žydų istoriją šiame labai svarbiame žydų švietimo ir žydų meno bei kultūros centre.
Pasak bendros lietuvių meno centro TARTLE ir Niujorke atidaryto YIVO žydų tyrimų instituto parodos kuratorės Laimos Lockeit, anksčiau toks dėmesys buvo retas. Tarybiniais metais būdama moksleivė netoli Vilniaus didžiosios sinagogos, Luckaid iki galo nežinojo apie savo miesto žydų istoriją. Sovietų valdžia nugriovė sinagogos griuvėsius ir pastatė mokyklą; Požeminiai palaikai buvo nustatyti tik 2015 m.
„Niekada nežinojau, kad ten yra puiki sinagoga“, – sakė jis. „Apie tai sužinojau tik po 30 metų.
Bendroje parodoje Niujorke eksponuojama Vilniaus vadovų ekspozicija, atspindinti XIX ir XX amžiaus miesto istoriją ir „jo daugiatautį, daugiakultūrį kraštovaizdį“. Lietuvos prezidentas Kitanas Nausėda praėjusią savaitę lankėsi YIVO pagerbdamas retas knygas ir dokumentus iš Vilniaus geto išgelbėjusius žydus.
Buvęs Vilniaus universiteto jidiš studijų profesorius Dovidas Katzas pastaruosius 15 metų redagavo „Defending History“ – svetainę, skirtą kovai su Holokausto iškraipymu. Jis taip pat dalyvavo keliuose renginiuose, skirtuose Vilniui 700 m.
„Nors puiku, kad valdžia įtraukė žydų tematikos renginius į kasmetinius miesto istorijai skirtus minėjimus, gaila, kad jie visam laikui nepanaikino jokių viešųjų erdvių, kurias valstybė suteikė Holokausto kolaborantams ir vykdytojams. Katzas pasakė.
Jis pabrėžė, kad lietuvių kaltę Holokauste menkinantys naratyvai sklinda iš kelių įtakingų nacionalistų, o ne iš Vilniuje švenčiančių lietuvių masių.
„Norėčiau čia gyventi. Šiandien Lietuvos žmonės yra baisūs, – sakė jis. – Problema ta, kad mažas itin galingas, valstybės finansuojamas „istorijos korekcijos padalinys” dominuoja šiais klausimais politikoje, muziejuose, žiniasklaidoje, mene. ir akademinė bendruomenė“.
Katzas taip pat pasiūlė, kad žydų bendruomenė sutelktų dėmesį į kitokią sukaktį, o jos dėmesys rugsėjo datoms, susijusioms su geto likvidavimu, pakeitė šalies Holokausto atminties problemas.
„Iš tūkstančių Lietuvos žydų, išgyvenusių Holokaustą, kuriuos apklausėme per tris dešimtmečius, visi manė, kad birželio 23-ioji yra tinkama diena Lietuvos Holokaustui paminėti“, – sakė jis. Tą 1941 m. dieną „šimtuose miestų 600 metų taikos šalyje kilo žiaurumas, pažeminimas ir žudynės. Iki 1941 m. pabaigos buvo sunaikinti beveik 250 aukštų (štetlakh), kaip ir dauguma Lietuvos žydų.
Susitelkimas tik į geto likvidavimą „atspindi valstybės bandymą atitraukti dėmesį nuo pagrindinės istorijos, sutelkiant dėmesį tik į vokiečius (geto istoriją), o ne į tūkstančius vietinių dalyvių visoje žemėje“.
Metų pabaigoje planuojami „Vilniaus 700“ renginiai, užtikrinantys, kad įtampa dėl istorijos ir atminties mieste ir toliau kunkuliuotų.
Tačiau ne visi mato poreikį į vieną pokalbį įtraukti miesto ir Holokausto metines. Davidas Roskissas, Niujorko žydų teologijos seminarijos jidiš literatūros vadovas, elektroniniame laiške rašė: „Nematau jokio susikirtimo tarp dviejų jubiliejų. Tai buvo grynas atsitiktinumas. Kas gali tiksliai pasakyti, kada buvo įkurtas Vilnius?
„Aistringas alaus pavyzdys. Nepagydomas alkoholio gėrimas. Bekono geekas. Bendras žiniatinklio narkomanas”.
