Pradedant Paryžiuje, diskutuojant su žymiais prancūzų verslininkais, pokalbyje staiga nutrūko frazė „globalizacija su draugais“.

Tai mane nustebino taip pat, kaip ir buvusio termino „globalizacija“ svarba, žinoma, kuriant pasaulį be sienų, kuriame nacionalinės valstybės pagal savo galimybes dalyvautų ekonomiškai.

Pastaraisiais dešimtmečiais globalizacija ir pagrindinė tarptautinės teisės taisyklė paskatino nepaprastą Kinijos Liaudies Respublikos iškilimą.

„Globalizacija su draugais“ – visai kita sąvoka.

Apskritai, naują perspektyvą lemia netikrumas ir galimas manipuliavimas tiekimo grandinėmis po COVID pandemijos, Pekino ryžtas vykdyti „Covid Zero“ politiką ir Putino karo Ukrainoje poveikis.

Globalizacija darė prielaidą, kad prekių tiekimo ir paslaugų teikimo sutartis yra dominuojanti tautų santykių priemonė.

Jei taip išvis yra, tai dabar reiškia daugybę nesėkmingų prielaidų.

Šiuolaikiniam supratimui apie „globalizaciją su draugais“ reikia pažvelgti į Lietuvą.

Dar įdomiau, kad tarp Lietuvos ir Australijos tarpstatydami Europos lankus, abu buvo patyrę Kinijos ekonominę prievartą.

Lietuva supykdė Pekiną sveikindama didesnį Taivano buvimą jo sostinėje Vilniuje.

Lietuviai atsisakė iliuzijos, kad Taipėjus yra politinis darinys, ir leido suprasti, kad turi ryšį su Taivanu.

Netrukus sekė kinų atsakas; Lietuviškus gaminius Pekinas uždraudė ir tuo neapsiribojo.

Kinija tuomet siekė uždrausti bet kokį importą iš Europos, kuriame būtų lietuviškų ingredientų.

Tai buvo per daug daugumai Europos šalių, kurios suprato, kad jos gali būti kitos Kinijos ekonomikos fronto linijoje.

Australija buvo pirmoji šiuo klausimu, įsisavinusi ir įveikusi apie 20 mlrd. USD muitų sankcijų kaip modernią ekonominės prievartos formą.

Australija, prekiaujanti prekėmis, gali įvairinti savo rinkas ir sutelkti dėmesį į savo prekių kokybę bei kainą.

Kinijos priemonės buvo mažiau veiksmingos. Tačiau principas tas pats: reikia susidurti su ekonomine prievarta.

Ir šių faktų, tokių kaip Australijos karinės uniformos, kurios šiuo metu yra pagamintos iš kiniškų komponentų, negalima ignoruoti.

Tai veda prie puikaus politinio pasiūlymo, kurį neseniai pateikė buvęs NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas.

Rasmussenas teigia, kad demokratijos turėtų priimti ekonominį NATO sutarties 5 straipsnio atitikmenį, kuris įpareigoja visas nares teikti pagalbą iš puolamos kitos narės.

Prekybos atitikmuo yra demokratinio bloko atsakas į ekonominę prievartą, remiančią šalį – galbūt Lietuvą ar Australiją – kuriai daromas priešiškos jėgos prekybinis spaudimas.

Žinoma, svarbu tai, kad argumentai apie ekonominę prievartą labai gerai įsilieja į diktatūroms prieštaraujančių demokratijų perspektyvą.

Padalytas pasaulis, kuriame Vakarų galios susiduria su diktatorių – daugiausia Kinijos ir Rusijos – spaudimu ir ignoruoja įvairias autoritarines šiukšles visame pasaulyje, galbūt prasidėjo nuo ryšių technologijų, tačiau dabar tai yra rimta pasaulinės prekybos ir investicijų režimo dalis.

Politika nenulems pasaulio ekonomikos, tačiau ji bus vis labiau lemiamas veiksnys priimant sprendimus ateityje.

Atrodo, kad Pekinui taip dar neatsitiko.

Tačiau neseniai Madride įvykusi NATO konferencija tikrai negalėjo išvengti KKP dėmesio.

NATO nesutepė žodžių: „Mes susiduriame su sistemine konkurencija iš tų, įskaitant Kinijos Liaudies Respubliką, kurie meta iššūkį mūsų interesams, mūsų saugumui ir vertybėms bei siekia pakenkti taisyklėmis grįstai tarptautinei tvarkai“.

NATO neribotos partnerystės dėka pirmą kartą atkreipė dėmesį į Kinijos buvimą, susijusį su Rusijos agresija.

Esame liudininkai, kaip gimsta nauja pasaulio tvarka, sprogstanti kaip tyli supernova.

Jo poveikis bus jaučiamas mažiausiai vieną kartą.

Stephenas Losley yra Australijos strateginės politikos instituto Kanberoje vyresnysis bendradarbis.