DHe paplūdimys dabar yra vos už kelių žingsnių tiems, kurie yra Sidnėjaus CBD. Į paveldo sąrašą įtrauktos rotušės puošnią interjerą vienam ambicingiausių miesto festivalių metu buvo suversta aštuoniasdešimt tūkstančių litrų smėlio, sukrauto 5-7 centimetrų gyliu.

Saulė ir jūra gali atrodyti kaip geriausias namų pasiūlymas Australijos vasaros festivaliui. Opera Dainininkai – tarp plaukikų – koncertuoja ant smėlio, o tarp jų laisvai žaidžia vaikai ir šunys. Metamas frisbis, statomi tinklinio tinklai. Tačiau jis kilęs iš toli, iš savo paplūdimio kultūra nelabai žinomos šalies – Lietuvos, kurios premjera įvyko 2017 m.

Po dvejų metų libretas buvo išverstas į anglų kalbą ir pristatytas Venecijos bienalėje. Tai buvo netikėta sėkmė – buvo surinktas Auksinis liūtas – aukščiausias bienalės apdovanojimas už šalies dalyvavimą.

„Šiemet persekiojantis, unikalus pasirodymas – sugriauta saulės nubučiuota Lietuvos pakrantė“, – globėjai. Adrianas Searle’as rašė Tuo metu „Sun & Sea“ tai apibūdino kaip „patraukiantį spektaklį… gražiai dainuojamą neskubančių turistų, kai žiūrėjome iš savo balkono, mūsų bilietą į pasaulio pabaigą“.

Tai apokaliptinis kūrinys: po apsauginiu įdegio losjono, paplūdimio skėčių ir saulės akinių blizgesiu „Sun & Sea“ aktoriai išreiškia savo kasdieniškas mintis apie greitai nykstančią planetą: aplink mus vyksta pasaulio naikinimas, kol mes užsiimame kitais dalykais. – arba visai nieko.

Kai kuriems opera apie klimato krizę gali būti įdomi, kvalifikuota ir nuobodi. Iš Vokietijos, Graikijos, Norvegijos, Šveicarijos, Danijos, Italijos, Argentinos, Švedijos „Sun & Sea“ sulaukia didelio pagyrimo, kad ir kur bekeliautų. Kai 2020 m. Londono „Serpentine Galleries“ pradėjo bendrą gamybą, Time Out tai apibūdino „Širdį draskančios gražios elegijos mūsų santykiams su planeta“. Per savo išparduotą sezoną Bruklino muzikos akademijoje The „The New York Times“. „Sun & Sea“ buvo paskelbtas vienu didžiausių laimėjimų per pastaruosius 10 veiklos metų.

Opera yra antrasis lietuvių kūrėjų bendradarbiavimas tarp kompozitorės Lenos Labelitke, libretistės Vivos Granit ir režisieriaus Rugil Barstiukite.

Pirmasis jų bendras darbas „Geros dienos“ buvo opera apie vartotojiškumą, kurią dainavo 10 prekybos centro kasininkų. Tai buvo gerai priimta ir trys moterys norėjo vėl dirbti kartu.

Barzdziukaitė dirbo prie dokumentinio filmo „Rūgščių miškas“, kuriame buvo pasakojama tikra šiurpi istorija apie mišką, tapusį pagrindiniu turistų traukos centru Lietuvoje. Pasakojimas apie ekosistemos sunaikinimą per gudrų kūrybinį objektyvą ją žavi. Vėliau, dalyvaudamas parodoje Niujorko Gugenheimo muziejuje, žiūrovams žvelgdamas žemyn nuo legendinių Frank Lloydo Wrighto spiralinių laiptų, jis suprato, kad žiūrėti iš viršaus yra puikus kampas stebėti lėtą žmonijos nykimą.

„Sun & Sea“ vaidino baroko teatre Romoje, apleistame baseine Lakenwalde ir automobilių gamykloje Filadelfijoje, bet visada su atlikėjais kažkokioje smėliu dengtoje duobėje žemiau žiūrovų. Sidnėjaus pastatymas apims didžiausią iki šiol operos plotą, tačiau Rotušė yra mažesnė už kitas spektaklio vietas, kuriose jis buvo pastatytas.

„Turinys išlieka toks pat, bet struktūra taip pat kažkuo prideda prasmės, ji nuolat kinta“, – sako Barzdziukaitė.

Vietovė vaidina svarbų vaidmenį visur, kur „Sun & Sea“ koncertuoja, vietiniai statistai kviečiami pabūti ir atsipalaiduoti tarp dainininkų bei atsivežti savo vaikus ir šunis. Šou iššūkius metė lojantys iltys ir vaikai, spardantys smėlį divoms į burną, kai jos patenka į zonas. Dainininkai jau yra pakankamai iššūkį priversti dainuoti taip, kad jų veidai būtų matomi aukščiau esančiai publikai.

„Dėl viso to spontaniškumo publikai tai smagu ir nenuspėjama“, – sako Lapliday. „Tačiau jums reikia tam tikro tipo operos dainininko, kuris nori dirbti ne toje saugioje aplinkoje.