Kiekvieną liepą Sabrja Hajdarevic grįžta į Srebrenicą aplankyti savo vyro ir tėvo kapų.

Jie buvo tarp maždaug 8000 Bosnijos musulmonų vyrų ir berniukų, kuriuos 1995 metais nužudė serbų pajėgos.

67 metų moteris dabar gyvena už tūkstančių kilometrų Australijoje, tačiau kasmetinė kelionė jai reiškia labai daug.

Šie metai – dar skaudesni, nes pirmą kartą liepos 11-oji bus minima kaip Tarptautinė apmąstymų ir šventės diena, remiantis gegužę priimta Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija.

Srebrenicos žudynės, Jungtinių Tautų pripažintos genocidu, pažymėjo siaubingą karo Bosnijoje kulminaciją – konfliktą, kuris kilo po Jugoslavijos žlugimo 10-ojo dešimtmečio pradžioje.

Bosnijoje, vienoje iš besikuriančių po atsiskyrimo valstybių, konfliktavo trys bendruomenės – viena vertus, Bosnijos serbai, remiami Serbijos, ir, kita vertus, bosniai ir kroatai.

Srebrenicoje gyveno apie 40 000 Bosnijos musulmonų. Daugelis jų buvo priversti bėgti nuo Bosnijos serbų etninio valymo kampanijos 1992–1995 m. karo metu.

1993 m. miestas buvo paskelbtas JT saugia zona, o nedidelei tarptautinių taikdarių grupei buvo pavesta apsaugoti jį nuo bet kokių išpuolių.

Tačiau 1995 m. liepą Bosnijos serbų pajėgos, vadovaujamos karinio vado Ratko Mladičiaus, įsiveržė į miestą ir sutriuškino taikos palaikymo pajėgas, kurios nesugebėjo apsaugoti ten prisiglaudusių civilių.

Serbų pajėgos suėmė miesto vyrus ir jaunimą, ir dauguma jų daugiau niekada nebuvo matyti gyvi.

Bandydami pabėgti per Srebrenicą supančias miškingas kalvas, jie buvo nužudyti dideliais kiekiais arba sušaudyti.

Rugsėjo 11 d. įvykusios maždaug 8000 vyrų ir berniukų žudynės tapo baisiausiomis masinėmis žudynėmis Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo. Apie 1000 žmonių vis dar dingę.

Ratko Mladičius vėliau buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos už karo nusikaltimus, įskaitant genocidą, taip pat buvo nuteisti beveik 50 Bosnijos serbų.

Neseniai priimta JT rezoliucija, kuri liepos 11-ąją paskelbė Tarptautine Srebrenicos genocido apmąstymų ir minėjimo diena, taip pat pasmerkė bet kokį žudynių neigimą ir karo nusikaltėlių šlovinimą.

Tačiau dauguma Bosnijos serbų, taip pat daugelis žmonių Serbijoje, ne kartą neigė, kad tai, kas įvyko Srebrenicoje 1995 m., buvo genocidas.

Sabria atsako į kaltinimus, kad žudynės Srebrenicoje nebuvo tikslingos.

„Turėtume žinoti, kas atsitiko, o ne skleisti visą šį melą“, – sako ji. „Man skauda sielą“.

Kai kurios bosnių šeimos dešimtmečius laukė, kol galės palaidoti savo artimuosius, nes tapatybės nustatymo procesas yra ilgas ir sunkus.

Sabriga sugebėjo palaidoti savo vyro kaukolę – vienintelę kūno dalį, kuri buvo atkasta.

Jos tėvo palaikai dar nebuvo rasti, nors ji žino, kad jis buvo nužudytas netoli jų namų Srebrenicoje, kur jos motina buvo nužudymo liudininkė.

Praėjus šešiems mėnesiams po tėvo nužudymo, mirė ir jos mama – „liūdesys“, – sako Sabriga bandydama tramdyti ašaras.

Daugelis Srebrenicos žudynių aukų palaidota netoliese esančiose Potocari kapinėse. Lauke ant kalvos, miškų apsuptyje, yra tūkstančiai paprastų baltų antkapių.

Perija Delic per žudynes neteko ir vyro. Jo palaikai buvo rasti tik po dešimtmečio, o palaidotas 2010 m.

Praėjusiais metais Pereja nusprendė grįžti į Srebrenicą iš Maltos, kur ieškojo prieglobsčio po karo.

Jos sūnus musulmonas vedė serbę ortodoksę, kuri sako, kad „mėgsta mano baklavą“, turėdama omenyje jos gaminamą skanų desertą.

Prieš 10-ojo dešimtmečio karą Srebrenica buvo miestas, kuriame daugiausia gyveno Bosnijos musulmonai.

Dabar dauguma gyventojų yra serbai, o kai kurie gyventojai konflikto metu buvo kariai.

„Net dabar matote, kad kažkas vaikšto po miestą ir žinote, kad jis buvo nužudytas [Bosniaks] „Bet tu tyli ir negali su tuo susitvarkyti“, – sako Pereja.

Po karo Bosnija suskilo į du subjektus – Serbų Respubliką ir Bosniją ir Hercegoviną. Srebrenica yra Serbų Respublikoje.

Po karo Bosnijos gyventojų sumažėjo, o serbų daugėjo, tačiau dabar jie turėjo vieną bendrą problemą – nedarbą.

„Čia nėra problemų tarp serbų ir bosnių, bet įtampą kelia žmonės iš išorės“, – sako 37 metų serbė Slavisa Petrovic, vadovaujanti vietiniam turizmo biurui.

Tačiau jis sako, kad miestui reikia darbo vietų, skatinančių žmones likti.

Slavisa priduria, kad neseniai priimta JT rezoliucija dėl žudynių nieko nepakeitė.

„Dabar žmonės palieka Srebrenicą, kaip ir anksčiau. [the adoption of the resolution]„Nėra darbų, kaip niekada anksčiau“.

Yra miesto nuosmukio ženklų. Populiarus SPA ir prabangus viešbutis buvo uždarytas po dešimtmečių apleistos. Jų sienos padengtos grafičiais.

Keliai, vedantys į netoliese esančius kaimus, kuriuose kadaise gyveno sveikus gyvulius laikantys ūkininkai, dabar apaugę piktžolėmis.

Daugelis vietinių namų liko griuvėsiuose. Ant kalvos šlaito su vaizdu į miestelį stovi mečetė ir stačiatikių bažnyčia, o karo paliktos žaizdos dar neužgijo.

Serbų ir bosnių vaikai kartu eina į vietinius darželius ir mokyklas, o naujosios kartos nuotraukos išdidžiai demonstruojamos viešoje miesto centro erdvėje.

Tačiau šie jaunuoliai greičiausiai greitai išvyks visam laikui.

Slavisa liūdi, kad vietiniai vis dar apleidžia miestelį. „Jaučiu, kad jie išeina iš mano namų“, – sako jis.

Tik trys jo bendramoksliai tebegyvena Srebrenicoje, likusieji persikėlė gyventi kitur.

Tačiau jis pasiryžęs pasilikti.

Tačiau jis taip pat pripažįsta, kad vargu ar jo ketverių metų dukra jausis taip pat, kai pasens.