Tuo tarpu menininkės Grėbliauskaitės ir Gintalaitės Vilniaus savivaldybės veiksmus vadina audito akcija. “Visa situacija labai nenuspėjama“, – sako Grėbliauskaitė. Vis dar esame sutrikę ir galvojame, kas atsitiko.

Tačiau didžiausias menininkų rūpestis yra tai, kad statulos nukėlimas efektyviai sustabdo diskusijas ir neleidžia visuomenei apsispręsti, ką daryti šalia Sivarkos statulos.

„Neteisybės lygis buvo neįsivaizduojamas. Pavadinimo karštis paskatino nuslopinti bet kokią galimą viešą istoriją, užuot pakvietus žmones apie tai kalbėti ir gydytis per procesą”, – sako Krebliaskides. Pora tvirtina, kad meno kūrinys „būtų buvęs tikras atminties karų sprendimas… laisvė ir mintis, o ne politinis buldozeris“.

Kol kas šis incidentas buvo gerai dokumentuotas Lietuvos žiniasklaidos ir buvo pasmerktas pagrindinių akademinės bendruomenės narių. „AICA (Tarptautinės meno kritikų asociacijos) Lietuvos skyrius išplatino oficialų kreipimąsi į savivaldybę, kuriame išreiškia susirūpinimą, kad legalūs meno projektai yra cenzūruojami ir slopinama kūrybinė istorinės atminties interpretacija“, – sako D. Grėbliauskaitės.

Kol kas neaišku, kur statula atsidurs: sandėlyje ar parodų salėje. O gal netrukus jį bus galima pamatyti pietų Lietuvos džiunglėse – toli Grudo parke..