Prieš pat Naujuosius Lietuvos sostinė buvo kupina pykčio ir pykčio: vienas garsiausių lietuvių dainininkų pasaulyje Christianas Benedictas surengė kalėdinį koncertą Didžiajame Minsko teatre.

Tai nėra pats suprantamiausias ir logiškiausias Lietuvos piliečių sprendimas, ypač tuo metu, kai visa šalis po paramos Ukrainai jau beveik metus gyvena spaudžiama šalia vykstančio karo.

Praėjusių metų vasario pabaigoje daugiau nei 40 metų sovietų okupacijoje gyvenusi šalis pabudo iš baisiausio košmaro. 2022-ieji iš esmės pakeitė daugelio (ypač liberalių) lietuvių mąstyseną ir kruviną invaziją į Ukrainą pavertė kone asmeniniu karu. Lietuvos žmonių Bairakdaras minios finansavo droną Praėjusią vasarą į Ukrainą.

Vadinasi, žinia apie mylimą tenorą, atstovaujantį šaliai tokiose scenose kaip Metas, staiga pasirodo pagrindinėje šalies operinėje platformoje, remiančioje Putino agresiją prieš Ukrainą. Jis sulaukė tam tikros vyriausybės ir veikiančios vadovybės kritikos.

Kultūros ministras Simonas Kyris sakė: „Paprasčiau tariant, esu šokiruotas. Tiesą sakant, mano sveiku protu tokie pasirinkimai nėra prasmingi. Iš principo kyla klausimas, kas sukasi žmogaus galvoje, darydamas tokius pasirinkimus? Niekada nebūčiau svajojusi, kad Minske apsilankys ir koncertuos tokie žinomi žmonės.

Lietuvos operos ir baleto teatro generalinis direktorius Jonas Sakalaskas pridūrė: „Kol aš būsiu režisierius, Benediktas čia nedainuos… Šis poelgis yra Lietuvos išdavystė“.

Dainininkas iš karto atsiprašė už savo sprendimą, išsamiai paaiškino savo elgesį.

Jis deklaravo„Pasirodžiau koncerte, kurį organizavo ir režisavo mano scenos partnerė Oksana Volkova – mecosopranas, ne kartą koncertavęs su Kauno simfoniniu orkestru.

Jis pridūrė: „Mano tikslas buvo apsilankyti prieš Kalėdas ir net jei Lukašenka bus valdžioje, būsiu išprovokuotas, jei eisiu“.

Benediktas pridūrė, kad kai kurie jo draugo pastoriai buvo įkalinti Baltarusijoje, o jų bažnyčios pastatai buvo užgrobti. „Kodėl turėčiau juos neigti? Kodėl turėčiau juos ignoruoti? Baltarusijoje pilna laisvę mylinčių žmonių, tokių kaip mes.

Šiuo metu situacija tikriausiai buvo rami, bet paprastai šaltaširdė Lietuvos valdžia į tai žiūrėjo labai rimtai. Tačiau netrukus po garsių ministro komentarų greitai kilo protestas ne tik reklamoje, bet ir Lietuvos parlamente.

Seimo narys Idas Kedvilas sakė:

„…Mane šioje istorijoje labiausiai stebina tai, kad visi su džiaugsmu teisia, maišo puodą ir bando atleisti tam, kas iki šiol garsino Lietuvos vardą visame pasaulyje. Man tai prilygsta psichologiniam priekabiavimui. Juk mūsų konstitucija sako, kad žmogus negali būti persekiojamas dėl savo įsitikinimų. Gal kultūrą ir sportą reikėtų atskirti nuo politikos? Arba atimti pilietybę iš tų, kurie važiuoja į Baltarusiją pilti pigaus kuro…?”

Staiga sąžiningas (ir garsus) pyktis tapo mažiau populiarus ir stipresnis. Ministras buvo apkaltintas „kurčiu“ ir atleistas, prisimindamas daugybę Nacionalinio teatro neatitikimų ir nuomininko nepriėmimo praeityje.

Tuo tarpu Christianas Benediktas turėjo daug laiko centriniame televizijos kanale, kad galėtų perpasakoti savo istoriją ir daugiau informacijos apie savo įsipareigojimą bažnyčiai, tradicinėms vertybėms, šeimai, draugams ir menams. Ir, turėčiau pastebėti, tarp šeimininko beveik pašėlusių pastangų priversti jį prisipažinti, kartais kalbant apie koncertus koncentracijos stovyklose, Nuomininko samprotavimai ir atsakymai buvo labai įtikinami.

Interviu buvo kopijuojamas ir cituojamas visose pagrindinėse Lietuvos žiniasklaidos priemonėse (trimis kalbomis – lietuvių, rusų ir anglų), buvo surinkta daugybė komentarų iš abiejų pusių.

Atsiradus tokiems ginčams, atėjo tinkamas laikas užfiksuoti jose esančius politinius pagrindus. Nepaisant visų savo garsių pažangos ir liberalizmo deklaracijų, Lietuva daugeliu atžvilgių išlieka šalimi su sovietine praeitimi, ir tai žino visi, kurie lankėsi tokiose sostinės vietose kaip Navjininkai. Dviprasmiškas žmonių požiūris, ginčijantis aiškų ir labai moralų (iš pirmo žvilgsnio) ministro pareiškimą, sukuria didžiulę erdvę opozicinėms partijoms. Pernelyg emocingas oficialių pareiškimų pobūdis susilpnino „geruolių“ poziciją.

Tai puiki akimirka priminti žmonėms, kad melagingai apkaltintas ir galbūt per daug moralus savo veiksmuose dainininkas dabar oficialiai yra centristų kandidatų sąrašo viršuje, bet iš tikrųjų jis teisus. -Sąjunga už žmones ir teisingumą (UPJ) savivaldos rinkimuose. (Paaiškinkime, šių rinkimų nugalėtojai yra Vilniaus miesto savivaldybės taryba, iš kurių nė vienas nebus Lietuvos sostinės meras).

UPJ (kuris anksčiau Vilniaus savivaldybėje buvo nesėkmingai išrinktas) vadovas Petras Krasulis pažymėjo: „Ačiū [Kristian Benedikt] Pirmiausia už apsisprendimą būti sąrašo lyderiu. Šis žmogus yra vertingas žmogus, jis yra pamokslininkas, solistas, garsus dainininkas ir gerbiamas žmogus. Tik šie vadinamieji Lietuvos teisėjai jo nemėgo. Manau, kad jis atitinka visas mūsų partijos vertybes.

Štai, sekant paprastą Verdi ariją, dainuojamą Minske, triukšmas pradėjo jaustis šiek tiek atitrūkęs. Nedaug apie tai, kad Christianas Benediktas įgauna naują politinį gyvenimą (arba ne). Kalbama apie tai, kaip opera šiuo atveju vėl tapo veidrodžiu, aiškiai parodončiu, kaip lengvai šalis gali būti suskaldyta (taigi ir susilpninta) esant didžiuliam emociniam spaudimui per paprastą ideologinį argumentą.