Prieš ketverius metus Kauno „Žalgiris“ žaidė Eurolygos ketvirtfinalyje ir finišavo trečias.

Šį sezoną baudų metimai

Prieš trejus metus žalgiriečiai žaidė Eurolygos atrankoje.

Prieš dvejus metus jie greičiausiai būtų vėl žaidę atkrintamosiose, jei ne Eurolygos sprendimas pralaimėti sezoną dėl COVID-19.

Praėjusiais metais žalgiriečiai Eurolygoje turėjo vienodą pergalių ir pralaimėjimų balansą.

Šiemet jie Eurolygoje užėmė paskutinę vietą ir net negalėjo patekti į Lietuvos lygos finalą – pirmąjį lygos istorijoje nuo pat jos įkūrimo 1993 metais.

Kaip komanda, kuri pernai atrodė tokia sėkminga, galėjo tapti tokia nekompetentinga? Vos ketvirtfinalio barjerą peržengę seriją 3-2, pusfinalyje 1-3 nusileido kauniečiai. kaip daryti?

Vidaus mastu „Žalgiris“ turi tokį didžiulį finansinį pranašumą prieš kitas Lietuvos komandas, kad tokie praradimai neįsivaizduojami. Komandos biudžetas yra didesnis nei visų kitų komandų kartu paėmus. Jei Eurolygoje dažnai išsakomas finansinis argumentas, kodėl jo neiškėlus vidaus varžybose?

Tai, kaip žalgiriečiai atrodė Lietuvos lygos atrankos varžybose ir kokius rezultatus pavyko pasiekti – tai nėra normalu. Tačiau tai yra logiška pastarųjų dvejų metų seka.

Gyvenimas su Šarūnu Jasikevičiumi buvo sudėtingas, bet kartu ir paprastas. Sarasas, krepšinio entuziastas, žiūrintis 8 valandas krepšinio filmuotą medžiagą per dieną, sezono viduryje žinojo, kokių žaidėjų norėjo kitais metais. Liks pasirūpinti tik finansine dalimi.

Žinoma, Saras kiekvieną vasarą žaisdavo katės ir pelės žaidimą su „Žalgirio“ GM Pauliumi Motiejūnu, nežinodamas, ar treneris liks komandoje, ar ne.

Sezono metu laikai nebuvo lengvi, o prastos nuotaikos epizodai visus organizacijos narius laikė ant kojų.

Pergalės – ir paprastos, ir nuostabios – buvo pasiektos, nors klubas iškovojo jackpotą, kai žaidėjai renkasi dažniau. Nuotaikos buvo labai teigiamos tiek bendruomenėje, tiek komandoje. Gyvenimas buvo lengvas.

Gyvenimas nebuvo toks lengvas, kai Sarasas nusprendė išvykti į FC Barcelona 2020 m. vasaros pradžioje.

Žalgirio GM Motiejūnui paskelbus apie naujo vyriausiojo trenerio paieškas, jo planai turėjo pasikeisti vos po poros dienų. Pirminis kandidatas Darius Masculionas atsisakė pasinaudoti proga ir su Sara išvyko į Barseloną.

Cassis Maxvites vis dar buvo sudarytas su Parma Basket, abi pusės apsikeitė malonumais, bet toliau nenuėjo, treneris Kęstutis Kimzora net nesuprato savo susitikimo su Motigonu tikslo.

Žalgiris turėjo eiti į planą C. Planas C buvo samdyti trenerį iš užsienio. Po kelių pokalbių organizaciją sužavėjo iki tol Europoje vyriausiuoju treneriu nedirbęs žmogus – Martinas Šileris.

Jis buvo pripažintas geriausiu NBA treneriu, pasakė viską teisingai ir, kaip bebūtų keista, niekas neabejojo ​​trenerio, kuris nebuvo tik vyriausiasis treneris Eurolygoje, idėja, kad jis nėra vyriausiasis treneris Europoje.

Iš esmės „Žalgirio“ organizacija nusprendė, kad žaidėjai turi būti komandos žvaigždės, o ne treneris, o Joffrey Lauvergne tapo brangiausiu komandos papildymu įspūdingame tarpsezonyje.

Tai parodė, kad pasikeitė požiūris į tai, kaip suburta komanda. Jasikevičiui vadovaujant klubui, jis ieškojo alkanų žaidėjų, kurie dar nepasiekia Eurolygos lygio, bet nori padaryti viską, kad patektų į Europos krepšinio sceną.

Sarai išvykus, naujojo trenerio gyvenimą palengvinti buvo pasirašyta sutartis su žinomu ir patyrusiu žaidėju.

Tačiau tai nebuvo pagrindinė priežastis, dėl kurios Martino Šilerio apšilimas Europos krepšinyje buvo lengvesnis. Komandai liko užpakalinė aikštė – Thomas Wukopas, Marius Grigounis, Lucas Lykavicius ir Rokas Jokobaitis, kurie visi liko po Gacikevičiaus išvykimo. Jų aukšto lygio žaidimas užmaskavo naujojo trenerio patirties stoką ir prisitaikymą prie Europos krepšinio.

Pirmoje sezono pusėje jie pasirodė taip gerai, kad organizacija leido Šileriui pasamdyti dar vieną nepatyrusį vokietį į savo trenerių štabą, o kartu išleido žvalgą Evaldą Berzeninkaitį, kuris daugiau nei suabejojo ​​Šilerio sprendimais.

Jei to nepakako, Schilleris buvo įpareigotas suburti naują komandą ateinančiam sezonui.

Turime čia sustoti. Paulius Motiejūnas vėliau pripažino, kad didžiausia jo klaida – pasitikėjimas Martinu Šileriu. Tokiu būdu jis iš dalies pripažįsta savo klaidą, bet kaltina trenerį.

Motiejūnas leido Šileriui pasikviesti Tylerį Cavanaugh ir Nielsą Giffey, o Mantą Kalnietį ir Edgarą Ulanovą norėjo į tą pačią komandą. Joshas Nybo į Kauną atvyko tik dėl Schillerio derybinių įgūdžių.

Pilniausia klaida buvo padaryta statant svarbiausią krepšinio komponentą – užpakalinę aikštelę.

Marius Grigounis atostogaudamas gavo sutartį iki gyvos galvos; Walkupas ir Jokubaitis atmetė dosnius žalgiriečių pasiūlymus ir nusprendė tęsti karjerą atitinkamai Pirėjuje ir Barselonoje. Jie paliko „Žalgirį“ be širdies.

Schilleris ir Motijonas laukė iki vasaros pabaigos, kad pradiniu vartininku pasamdytų iki tol Europoje nežaidusį Emmanuelį Mudiaye. Janis Strelix buvo laikomas ištikimu pradininku.

Tai gali būti prasminga. Strelnieks blogiau ginasi, bet turi daugiau patirties ir žaidimo atrankos bei gerai driblinguoja su gebėjimu pataikyti. Mudayi buvo vertinamas kaip fiziškai stiprus vartininkas, o tai leido jam geriau gintis ir lengvai veržtis į krepšį, o tai kompensuotų blankius metimų santykius ir kovą su kūrybiškumu.

Gerai atrodo ant popieriaus. Ant popieriaus surašytus dalykus vertina gerbėjai ir žurnalistai. Ar jis dirbs aikštėje, turi žiūrėti treneriai ir klubo vadovybė.

Dabar galime baksnoti pirštu į tai, kad Strelnieks negali žaisti Lietuvos lygos pusfinalyje ar net aštuntfinalyje. Jis tapo brangiausiu „trash minute“ žaidėju „Žalgirio“ istorijoje.

Kiekvieno priešininko akys nušvisdavo, kai pamatydavo juos saugantį strelnieką. Tai ne Janio Strelenexo problema. Tai problema tiems, kurie jį matė „Žalgiryje“.

Kai Schilleris buvo atleistas dar nenukritus rudeniniams lapams, o Mudayi beveik iškart po to paliko komandą, komandos vadovybė atrodė, kad žinojo, ką daro, ir kad turėjo pakankamai vidinės informacijos tokiam sprendimui priimti.

Kai sezono pabaigoje vyriausiojo trenerio pareigas buvo pakviestas Kazys Maksvytis, atrodė, kad Motiejūnas apie jį vėl žinojo geriau nei bet kas.

„Tikėkimės, kad viskas bus geriau. Manome, kad galime pasiekti savo tikslus”, – sakė Motijonas, kai Schilleris buvo paleistas ir į savo postą paskyrė Gorį Zdovką.

„Turime savo ambicijų ir pradedame sunkiai pasiekti buvusį trenerį“, – atsiskyręs nuo Zdovko ir pasirašęs sutartį su Maxvičiu kalbėjo Motijonas.

Paskutinė vieta Eurolygoje, Lietuvos taurė ir nesėkmė į Lygos finalą. Kažkas man sako, kad Martinas Schilleris galėjo pasiekti šiuos dalykus, jei galime taip pasakyti.

Motiejūno nereikėtų klausinėti dėl visko, kas negerai su klubu, tačiau jis akivaizdžiai turi rimtų problemų renkantis personalą, ne tik žaidėjus.

Nuo 2013 metų, kai Motiejūnas sugrįžo į „Žalgirį“, nebuvo paskirtas tinkamas žmogus vadovauti stipriam sportui.

Ten buvo Ginas Rutkauskas, tačiau tik po vieno sezono išsiskyrė su klubu. Jie pasamdė buvusį žaidėją Robertą Gavtoką, bet galiausiai jis taip ir neįrodė savo vertės. Buvo François Lamy, kuris paliko klubą dar nepasibaigus sezonui. Čia galėjo būti Algimantas Bruzas, tačiau jis nusprendė, kad užuot grįžęs į „Žalgirį“, sieks žurnalisto karjeros.

Tai, kad „Žalgirio“ organizacijai pačiai nepavyko išugdyti jokio vadybinio talento ir atsiskyrė nuo visų, kurie bandė dirbti su klubo sporto vadovybe, byloja apie problemą.

„Žalgirio“ biure atsirado žmonių, kurie peraugo klubą ir tęsė savo kelius kitur rinkodaros, bilietų pardavimo ir verslo valdymo srityse, tačiau sporto direktorius taip ir nesubrendo.

Galbūt taip atsitiko dėl to, kad pareigas užėmė žmonės, kurių pareigos popieriuje atrodė kitaip. Vyriausiasis treneris Jasikevičius buvo de facto Sporto direktorius visą savo kadenciją klube. Prieš ir po Saras metų taip buvo de facto Sporto direktorius buvo paties Motiejūno klubo savininkas ir prezidentas.

2021-2022 metų sezonas tai parodė de facto Požiūriai nėra sėkmės mišinys. 2014-ieji jau nebe tas metas, kai per metus su trimis treneriais galima laimėti Lietuvos čempionatą.

Jei tai nebuvo akivaizdu, pralaimėjimas Panevėžio „Lietkabeliui“ pusfinalio serijoje tapo prasčiausiu „Žalgirio“ sezonu nuo Lietuvos nepriklausomybės atgavimo.

Kai Eurolygoje iškritai iš finalo ketverto, kad nepatektum į Lietuvos lygos finalą, reikia daryti išvadas.

„Žalgiris“ vėl negali sau leisti neatsakingos nesėkmės.