Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, prieš emigruodamas į JAV, lietuvių geografas Kazis Bakstas pasiūlė radikalų, jo manymu, neišvengiamo tautos likvidavimo per ją įsiskverbimą į Vokietijos ir Rusijos įtakos zonas sprendimą – nupirkti ir aneksuoti didelį žemės plotą Afrikos ar Amerikos žemyne, ir „rezervinės Lietuvos“ sukūrimą ten. Po aštuoniasdešimties metų kino kūrėjas Karolis Kaupinis šią groteskišką idėją paėmė kaip tiesos branduolį, iš kurio jo pokerio veido stulbinantis žmogus gali virsti elegantišku ir neįprastu romanu, persmelktu prieškario Lietuvos istorijos ir labai aktualiu mūsų dabarčiai. Akimirka – visur, kur galingi bailiai šaukiasi nacionalizmo politiniam kapitalui. Tai reiškia: beveik visur.

Atitinkamai santykiu 4:3 (įstrigęs iš abiejų pusių kaip apgulta šalis, kurią nagrinėjate) ir ryškiai juodai balta „Nova Lituania“ atsiveria paprastu kontekstu arba rankoje. Gaivina susitikti su savimi pasitikinčiu pirmą kartą scenarijaus neperdedančiu, bet atidaus dėmesio reikalaujančiu režisieriumi, ypač iš ne Lietuvos žiūrovo. 1938-ieji, o išgalvotas vadas Palionis (Valentinas Masalskis) dalyvauja Karo akademijos diplomų įteikimo ceremonijoje, dalija kardus ir patriotinius žodžius entuziastingiems jauniesiems kariūnams. Atvyksta ir Ministras Pirmininkas, iš pažiūros nerimaujantis, širdies problemų turintis Jonas (Fedotas Martinitis) ir uniformuotas patarėjas karo klausimais Svigžda (Julius Zalakevičius), Jonui į ausį murkdantis blogą žinią. Atrodo, kad incidentas ginčijamoje pasienyje su Lenkija baigėsi lenkų kario žūtimi. „Sakysime, kad jie iššovė pirmieji“, – vėliau salėse šaukė viršininkas, bet niekas nemanė, kad tai sulaikys įtampą uždegimo dėžėje.

Tuo tarpu paskaitų teatre, esančiame priešais Kauną (Lietuvos sostinė lenkų okupacijos metu Vilniaus kraštą), neurogeografijos profesorius Feliksas Grodis (Aleksas Kazanavičius) aiškinasi savo teorijas apie gyventojų tankumą, galimą tautos žlugimą ir išnykimą. Lietuvos kultūra. Jo pasiūlytas sprendimas – didelės dalies gyventojų perkėlimas į budėjimo būseną Brazilijoje, Angoloje, Kvebeke ar Aliaskoje – dauguma valdžios institucijų jau buvo pripažintas beprotybe, tačiau jis surado nenoriai pasislėpusį herojų sergančiame Jone. Ministras pirmininkas ir geografas kartu sudaro kvailą, beveik Beketo tipo aljansą ir slapta susitinka, kad įgyvendintų vaizdingą planą, suteikiantį šiam akmeniniu veidu filmui įnoringą atspalvį, tarsi kelionė į jūrą veda į ekspromtu vykstančią vairavimo pamoką. paplūdimys.

Tačiau tai ne tik mielai išgalvotas grožinės istoriografijos kūrinys. Tai taip pat novatoriškas „Paskutinio griovio“ idealizmo ir fatalistinio pragmatizmo tyrinėjimas, kuriam suteikia daugiau alegorinės jėgos, simboliškai sulaikant save. Sunkus Gruodžio buitinis statusas, į kurį įeina jos invazinė uošvė (Eglė Gabrėnaitė), pasyvi-agresyvi žmona (Rasa Samuolytė) ir užpakalinis kambarys, „užimtas“ mielos mažos giminaitės Žiulytės (Roberta Sergidt), netiesiogiai sutampa su prastėjanti geopolitinė Lietuvos mįslės padėtis ir prideda užmaršumo Gruodis jai yra dar vienas skaudžios žvalgybos sluoksnis. Senas posakis „Daktare, išsigydyk!” Čia jis tampa „Geografas! Sutvarkyk savo namus”.

„Nova Lithuania“ taip pat oficialiai traukia akį. Simono Glinskio fotografija monochrominėje paletėje jaučiasi antikiška, o beporiame, grūdėtame skaitmeninių nuotraukų blizgesyje – šiuolaikiška. Tai klasikinė, kruopščiai suplanuotos scenos rodomos griežtai sukomponuotuose rėmeliuose kaip regioninis žemėlapis. Tačiau tai taip pat šiuolaikiška, kartais subtiliai svyruojant mobiliojo fotoaparato darbui. Visi jos amato aspektai, įskaitant Audrio Dumiko kruopštų ir subtilų dizainą, taip pat šaunų, minimalistinį gamybos dizainą, sukurtą taip, kad primintų mums, kad jo temos apima malonią praeitį ir kankinančią dabartį.

Žinoma, tokio didžiulio masto socialinės inžinerijos idėja šiuo metu skamba beprotiškai. Tačiau sumanūs Kaupinio grafičiai ir personalo menkinimas primena santykinį tokio didelio mąstymo natūralumą laikais, kai cholerikai vėliavomis išklotuose kambariuose perbraižė tarptautines sienas ir siekė išnaikinti ištisas populiacijas. Taigi, nors Gruodnio planas nepraktiškas ir nepraktiškas, griežčiausias filmo vertinimas tenka ne įkyriam geografui ar jo pavargusiam ir šiaudus mėgstančiam sąmokslininkui.

Greičiau jis skirtas vyrams, kurie dirba be modelio ar principo, kaip čia prezidentė, slepianti, kad „šlovinga“ istorinės sostinės Vilniaus atkūrimas kainuoja visišką sovietų kapidavimą, nes jis nenori „gadinti nuotaikos“. Tai niūri komiška akimirka, bet tada prisimeni, kad Lietuva tuomet iš tikrųjų išgyveno 45 sovietų valdžios metus ir kad šias nepatogias tiesas kiekvieną dieną audžia bailūs pasaulio lyderiai prieš savo bendrapiliečių interesus. Kaip ir visi geri satyriniai filmai, „Nova Lituania“ tiesiog per daug juokinga, kad net nebūtų.