Vos prieš trejus metus lietuvių menininkė Emilija Škarnulytė už vaizdo instaliaciją Kijeve buvo apdovanota Ateities kartos meno prizu. t ½, 2019. Šis kūrinys yra pagrindinis jos personalinės parodos Chambers of Radiance, kuri pristatoma įtraukiančioje architektūrinėje aplinkoje, kurią sukūrė Linas Labenskas, ilgoje salėje, kurią supa balkonas. Spektaklis truks mažiausiai dvejus metus. Įėjus į muziejų, keli lazeriai, skenuojantys laiptus aukštyn ir žemyn, nukreipia akį vaizdo instaliacijos link, tarsi nuskaitydami kiekvieno lankytojo kūną, ieškodami duomenų. Žemas, drebantis garsas, sukurtas ilgamečio Škarnulytės bendradarbio Jokūbo Čižiko, įtraukia lankytoją į patalpą, kurioje yra hipnotizuotojas. t ½ yra ištirti.

Aštuoniolika minučių trukmės vaizdo įrašas apima daugybę istorinių ir šiuolaikinių temų – nuo ​​Šaltojo karo iki klimato kaitos iki tamsiosios materijos, tyrinėjamos fotografuojant tokias vietas kaip sovietmečio Ignalinos atominė elektrinė rytų Lietuvoje ir atominės elektrinės tuneliai. Povandeniniai laivai bazėje virš poliarinio rato, Super Kamiokande Neutrino observatorijoje Japonijoje. Žmonės, susipažinę su Škarnulytės praktika, gali pastebėti ankstesnių darbų dalis, pvz veidrodžio problema Ir perspėjimo sirenaabu 2018. Undinėlė – pasikartojanti veikėja vėlesniuose jos vaizdo įrašuose – taip pat pasirodo perspėjimo sirena. Kaip ir dauguma menininko filmų, t ½ reikalauja, kad žiūrovai laikytųsi meditacinio požiūrio, kad sklandžiai stulbinamų vaizdų srautas panardintų lenktyninį protą ir panardintų jį į kosminių proporcijų intelektualią erdvę. Tam mes aprūpiname juodu audiniu aptrauktus gultus, kurie leidžia slysti tarp ekrano ir veidrodinių lubų, kur projekcija kartojasi.

Tuo pačiu metu iš pažiūros skirtingi pasakojimai filme pina nuorodų tinklą. Škarnulytė kviečia pažinti pasaulį nežmogiškomis akimis – iš undinėlės perspektyvos, pavyzdžiui, plaukiant aplink povandenines Šaltojo karo mašinų liekanas ar nardant į gelmes, mokslininkams bandant atrasti paslaptingą neutriną. Darbo susidomėjimas visų pirma yra klausimas, kuris išliks mums išvykus: branduolinės atliekos, apgriuvę postindustriniai kompleksai ir brangūs sudėtingi nematomų subatominių dalelių matavimo metodai. Filmo kelionės laiko juosta yra nuostabi.

Ilgi kadrai, 3D atvaizdavimas ir pasirinktų vietų LIDAR skenavimas, lydimas ižiko pulsuojančio tamsios aplinkos garso takelio, aplenkia bet kokią švietėjišką žinią apie mūsų gamtos išnaudojimą ar geopolitinius galios žaidimus, kurie suformavo tas unikalias vietas. Šių vietų istorija byloja: Ignalinos atominės elektrinės uždarymas buvo privaloma sąlyga Lietuvai įstoti į Europos Sąjungą, o povandeninių laivų bazė, per kurią mus veda Undinėlė, yra apgriuvęs NATO objektas Norvegijoje. Tačiau undinė plaukia pasaulyje už žmogiškosios dramos ribų. Pora didelio dydžio šviesdėžių, Doga Ir SKabu 2019 mIr Jis yra už vaizdo instaliacijos salės ir jame yra skaitmeniniai vaizdai iš Duga Trans-Horizon radarų sistemos – kitos pasenusios sovietinės technologijos – ir Japonijos neutrinų observatorijos. Čia taip pat šalta gamta fiksuoja žmogaus techninius pasiekimus: tarsi šios vietos būtų įstrigusios ledo ir sniego vaizduose iš tolimos ateities. Stebėdami, kaip undinė palieka tamsią povandeninių laivų bazę, ieškodama šviesesnių vandenų, galime susimąstyti, kad bet kokia ateitis gali būti paženklinta karo.

– Neringa Cěrniauskaitė