MONTVERDE, Fla. — Kai šios vasaros Europos čempionate Lietuvos vyrų krepšinio rinktinei atėjo kėlinys, Rosny Augustinait padarė tai, kas išėjo savaime.
Paėmiau krepšinio kamuolį, priėjau prie artimiausio lanko ir pradėjau šaudyti. Ši veikla galėjo sutrukdyti jai prisijungti prie užsitęsusio panikos priepuolio, su kuriuo šiuo metu susiduria visi kiti Lietuvoje – ar bent jau Šiauliuose, šalies šiauriniame regione.
„Kai beveik baigėsi pusė laiko, kažkas iš mano šeimos atėjo manęs pasiimti“, – sakė Augustinite.
Tik tada Augustinaitė gerai apsižvalgė ir suprato, kad ji vienintelė matoma įprastai šurmuliuojančiose ketvirto pagal dydį šalies miesto gatvėse. Visi buvo viduje, kibo prie televizoriaus ir laukė antrojo kėlinio.
Pagalvokite apie tai kaip „Lakers“ prieš „Celtics“ devintajame dešimtmetyje. Tada padauginkite iš 100, o gal iš 1000.
„Krepšinis mano šalyje yra gyvenimas, – sakė Augustinaitė, kuri ilgame jų sąraše gali tapti kita puikia Lietuvos žaidėja. – Daugelis Vakarų Europos ir Lotynų Amerikos susitapatina su futbolu. Mes visi apie krepšinį.”
Šiais laikais Augustinaitei toli nuo namų. Ji yra 6 pėdų ūgio šaudymo sargė Montverde (Florida) akademijoje, maždaug 30 mylių už Orlando. Antrojo kurso ir jaunimo sezonus ji taip pat praleido Monteverde, kur priklausė vienai geriausių šalies komandų.
Augustinaitė garsėja savo tolimu šaudymu ir noru paaukoti asmeninę šlovę žvaigždžių kupinoje komandoje. Ji padėjo Monteverde pasiekti rezultatą 9:0 ir užblokuoti visą baltą triukšmą nuo daugybės ją supančių naujokų, įsipareigodama „Georgia Tech“.
„Rosenas yra klijai, laikantys mūsų komandą“, – sakė Montverde treneris Specialusis Jenningsas.
Augustinaitės dabartis ir ateitis yra nustatytos. Kiti gali aplenkti jos bylą ir palikti Lietuvą toli už nugaros. Bet ne Augustinaitė. Ji didžiavosi būdama viena iš Lietuvos rinktinės, rugpjūtį laimėjusios 2022 metų UEFA moterų iki 18 metų čempionatą, kapitonų.
Šis pasididžiavimas niekada neišblės. Taip yra todėl, kad kad ir kur būtų Augustinaitė, Lietuva visada bus didelė jo dalis. Taip pat jo aistra ir manija krepšiniui. Gal ji dar tik paauglė, bet Augustinaitė žino Lietuvos istoriją ir kaip ji susipina su krepšiniu.
Šią mažą 3 mln. gyventojų turinčią šalį prie Baltijos jūros didžiąją savo gyvavimo dalį stumdė ir okupavo Rusija, Vokietija ir Lenkija. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Lietuvai atgavus nepriklausomybę nuo sovietų valdžios, krepšinis buvo greičiausias būdas išreikšti savo asmenybę.
„Grąžinome nepriklausomybę ir norėjome parodyti, kad turime didelę širdį“, – sakė Augustinet.
Augustinaitė dar net nebuvo gimusi, bet tam tikro amžiaus žmonės prisimins 1992 metų olimpiadoje Barselonoje debiutavusią Lietuvos vyrų rinktinę. originali svajonių komanda.
Vietoj to, jie turėjo pasitenkinti tuo, kad yra visų numylėtiniai, iškovodami bronzos medalius ir sudegindami pakankamai grindų, kad laimėtų auksą šioje kategorijoje. Lietuvos lygos žaidėjas Šarūnas Maruliolianis giliai į savo kišenes siekė finansuoti komandą per ikiolimpinę kvalifikaciją, apmokėdamas už keliones, uniformas ir ekipuotę.
Kai Brasilone pasirodė lietuviai, Marčiulionis galėjo sau leisti pėstininkų uniformas, bet nedaug. Stebėdami iš tolo, dėkingi numirėliai stojo padėti. Keli grupės nariai draugavo su „Golden State Warriors“ trenerio asistentu Donu Nelsonu, artimu Marčiulionio draugu.
Jie aprūpino lietuvius šiltais marškiniais kaklaraiščių spalvomis, kurios tapo ikoninėmis. Šių marškinėlių kopijos vėliau buvo parduotos būsimiems Lietuvos krepšininkams.
Tose olimpiadose Marčiulionis ir lietuvis gimęs Arvydas Sabonis, kuris 1988 m. olimpinėse žaidynėse žaidė už Sovietų Sąjungą, iki pat pusfinalio atnešė būrį neapsakomų žaidėjų prieš bene geriausią komandą iš visų – juokingai talentingą. Jungtinių Amerikos Valstijų komanda. Išjuokti vadovauja Michael Jordan, Byrd ir Magic Johnson. Kaip ir tikėtasi, tą mačą lietuviai pralaimėjo.
Tačiau tai sukūrė rungtynes, kurios turi daug gilesnių pasekmių nacionaliniam pasididžiavimui. Varžybose dėl bronzos lietuviai žaidė su vieninga komanda, kurioje žaidė žaidėjai iš buvusios Sovietų Sąjungos šalių. Po pergalės 82:78 lietuviai išdidžiai vilkėjo surištus marškinėlius, atsiimdami medalius.
Nuo to laiko dešimtys lietuvių žengė į NBA karjerą. Nacionalinė komanda tapo nuoseklia jėga pasauliniuose ir Europos sluoksniuose, o profesionalų lyga, sudaryta iš komandų visoje šalyje, yra labai gerbiama skautų.
Ir dar nesibaigė. Kadangi ji yra mergaitė, Augustinaite gali negirdėti potencialaus vaikino aukšto rango.
Tačiau dėl to, kad „Georgia Tech“ sujungia meistriškumą tiek akademinėje, tiek lengvojoje atletikoje, Augustinaitė pakeliui galėtų įmušti kelis įvarčius ir tai būtų puiku. Tačiau augustiniečiai nusitaikė į daug daugiau.
„Mano senelis buvo profesionalus žaidėjas Lietuvoje, bet aš jo niekada nesutikau, nes jis mirė, kai mamai tebuvo 14 metų, – pasakojo Augustinaitė. – Mama žaidė ir treniravo krepšinį, nes norėjo sekti senelio palikimą. Ateik su ja, kai ji treniruodavosi. Man patinka žaidimas. Krepšinis ir mano senelio palikimas yra du svarbiausi dalykai mano gyvenime.
Jei viskas klostysis taip, kaip planuoja Augustinaitė, Lietuva turės dar vieną išdidų krepšinio palikimą.
„Bendras interneto gerbėjas. Neapsikentęs„ twitter „guru. Intravertas. Visas skaitytojas. Popkultūros nindzė. Socialinės žiniasklaidos entuziastas.”